Tauragės komisaras tapo STT provokacijos auka
Albertas ONIŪNAS
Neseniai Tauragės policijos komisariate kilo panika. Rytą iš areštinės kameros išsivedęs 20 metų laisvės atėmimo nuteistą Liną Venskevičių (24 m.), kriminalinės policijos komisaras inspektorius Virgilijus Meškėnas (33 m.) jį išsivežė tarnybiniu golfuku nežinoma kryptimi. Baigiantis darbo dienai negrįžo nei komisaras, nei nuteistasis, niekas nematė ir policijos golfuko. Kilo sąmyšis, kai einantis komisariato vadovo pareigas komisaras Eugenijus Motiekaitis išsiaiškino, jog V. Meškėnas išsivežė nuteistąjį vienas - tai yra grubus konvojavimo taisyklių pažeidimas. Pirma mintis, šovusi pareigūnams į galvą, - žudikui V. Venskevičiui nėra ko prarasti, tad greičiausiai jis nužudė komisarą ir kur nors užkasęs dabar pustosi padus valstybinės sienos - Kaliningrados srities - link. Buvo paskelbtas veiksmų planas "Sirena", kuris paprastai skelbiamas pabėgus pavojingam nusikaltėliui. Sukelti ant kojų visi pareigūnai. Tačiau po kelių valandų komisaras E. Motiekaitis buvo informuotas, kad jo pavaldinys V. Meškėnas drauge su nuteistuoju L. Venskevičiumi yra sulaikyti ir laikomi Vilniuje, STT būstinėje...
Smaugikas
Ši istorija neeilinė ir toli gražu ne paprasta, todėl kad skaitytojas geriau suprastų, kas ir kaip, pradėsime nuo informacijos, kurią pavyko surinkti apie abu pagrindinius veikiančiuosius asmenis. Linas Venskevičius - 23 metų, nevedęs, gimęs Tauragės rajone, Skaudvilėje. Tėvų neturi. Nuo 12 metų amžiaus už įvairius smulkius prasižengimus, vagystes buvo atiduotas į spec. mokyklą Kaliningrado srityje. Ten vėliau buvo ir nuteistas, sulaukęs pakaltinamo amžiaus. Lietuvoje teistas 1992 metais už vagystę, 1993 metais - už plėšimą. Atlikdamas bausmę, pakliuvo į "nuskriaustųjų" kalinių kastą. Bendradarbiavo su laisvės atėmimo vietų operatyviniais darbuotojais. 1996 metais išėjo į laisvę, gyveno Skaudvilėje su sugyventine Jolita Jančiauskaite. 1998 metų birželio mėnesį atsiviliojo Skaudvilėn savo gerą pažįstamą Aidą Grigalauską, besivertusį narkotikų prekyba ir dar velniaižin kuo. Nusivedė jį itin nuošalion vieton ir pasmaugė. Motyvas - A. Grigalauskas turėjo santykių su J. Jančiauskaite. Šalutinis motyvas - L. Venskevičius iš nužudytojo pagrobė tris vertingus Rusijos teritorijoje pagrobtus paveikslus, taip pat aukos automobilį "Volkswagen Golf". Praėjus po nužudymo kelioms dienoms, L. Venskevičių kriminalistai sulaikė ir uždarė į kamerą dėl vagysčių. Tąsyk jis sumąstė, kad galėtų išgelbėti savo kailį, jei parodytų pareigūnams nužudyto A. Grigalausko kūną pareikšdamas, kad aptiko jį atsitiktinai. Taip ir padarė. Tačiau pasakomis, kad žudikas - kažkas iš Kaliningrado srities, niekas nepatikėjo. L. Venskevičius už A. Grigalausko nužudymą 1999 metais buvo nuteistas 16 metų laisvės atėmimu.
STT įsigijo naują bendradarbį
Neoficialiais duomenimis, dar iki teismo L. Venskevičius su pareiškimu kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir pareiškė turįs daug informacijos apie dar neatskleistus nusikaltimus, korumpuotus pareigūnus, tačiau nei kriminalistais, nei prokurorais nepasitikįs. Norįs bendradarbiauti tik su STT. L. Venskevičiaus pasiūlymu buvo susidomėta. Praėjus nedaug laiko po nuteisimo už nužudymą, L. Venskevičius netikėtai prisipažino, kad 1997 metų spalio mėnesį Panevėžyje susipažino su neblaiviu Aleksandru Mazuru, girtavo su juo viename bendrabutyje, o vėliau naująjį pažįstamą pasmaugė. Pagrobė jo dujinį revolverį, kai kuriuos kitus asmeninius daiktus. Sužinojęs panevėžiečio namų adresą, apvogė ir butą. Šio prisipažinimo metu L. Venskevičius atliko bausmę Alytaus griežtojo režimo kolonijoje. Kadangi buvo pratęs teikti informaciją teisėsaugai, vienu metu jam toje kolonijoje tapo itin nesaugu, todėl ir nusprendė prisipažinti dėl nužudymo, nes tada iš šios kolonijos buvo išvežtas tardymui ir teismui, o tolesniam bausmės atlikimui vylėsi pakliūti jau į kitą koloniją.
Dveji metai už nužudymą
Panevėžio apygardos teismas įvertino žudiko nuoširdų prisipažinimą ir skyrė jam 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Subendrinus su ankstesniąja bausme, galutinė - 18 metų nelaisvės, pirmus trejus atliekant kalėjime. Kitaip sakant, už panevėžiečio nužudymą L. Venskevičiui teko tik dveji metai nelaisvės. Netrukus jis nusprendė prisipažinti nužudęs dar vieną žmogų Kaune, tačiau ši informacija nepasitvirtino. Su L. Venskevičiumi daug bendravę pareigūnai charakterizuoja jį kaip bailį, niekšingą asmenybę, niekinamą net ir kitų kalinių. Jo turima informacija dažnai tėra fantazijos arba nuotrupos, išgirstos iš kitų kalinių. Tačiau šis vyrukas yra ir talentinga kameros "antis". Jis neva "atviraudamas" su nelaimės draugu sugeba ištraukti visą informaciją. L. Venskevičiaus dėka buvo atskleistas ne vienas sunkus nusikaltimas. Paskutinį kartą dviejų žmonių žudikas buvo teisiamas šių metų birželio mėnesį Tauragėje už plėšimą ir vagystę. Subendrinus visas iki tol jam paskirtas bausmes, galutinai skirta 20 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Po šio teismo L. Venskevičius jau būtų buvęs pasiųstas atlikti bausmės į vieną iš griežtojo režimo kolonijų. Alytaus ir Marijampolės kolonijose L. Venskevičiui gresia susidorojimas, todėl jis labai norėjo pakliūti į Vilniaus koloniją. Ten ir tvarka geresnė, ir saugiau. Tačiau kaliniui neleidžiama pasirinkti kolonijos, nebent būtum kam nors kuo nors nusipelnęs...
Talentingas kriminalistas
Virgilijus Meškėnas - 33 metų, Tauragės kriminalinės policijos komisaras inspektorius. Baigęs Kauno politechnikos institutą, dirbęs Kauno kriminalinės policijos vadinamajame 7-ajame skyriuje - slaptu sekliu. Vėliau perėjo į Plungės kriminalinę policiją, kur dirbo inspektoriumi, vyr. inspektoriumi, buvo atsakingas už automobilių vagystes. 1995 metais drauge su kolega vyr.inspektoriumi Jonu Dačkausku kaimo sodyboje ketino sulaikyti pavojingą nusikaltėlį Kazimierą Sūkurį. Tačiau policininkai apžiūrinėjo sodybą, nepasiruošę gynybai, tad už širmos pasislėpęs nusikaltėlis iš pistoleto sužeidė abu pareigūnus ir pabėgo. J. Dačkauskas ir V. Meškėnas dėl šautinių žaizdų buvo gydomi Kauno medicinos universiteto klinikose. J. Dačkauskas mirė Reanimacijos skyriuje, praėjus mėnesiui po sužeidimo. V. Meškėnui buvo daromos operacijos, viena kulka pašalinta, kitą sprande nešioja iki šios dienos. K. Sūkuris vėliau buvo policijos apsuptas nuošaliame vienkiemyje ir per šturmą nusišovė. Dirbdamas Plungėje, V. Meškėnas buvo vertinamas kaip itin talentingas kriminalistas, sugebantis rasti išeitį iš sudėtingiausios padėties. Deja, kartais darbo interesais balansuodavo ant skustuvo ašmenų. Pavyzdžiui, važiuodamas komandiruotėn į Maskvą, kur reikėjo paimti vietinių milicininkų sulaikytą Lietuvoje pavogtą automobilį, sugebėdavo gauti komandiruotpinigius ne tik iš komisariato, bet ir iš to automobilio savininko. Paprastas Lietuvos provincijos kriminalistas sugebėdavo prasibrauti į aukščiausių Maskvos milicijos vadų kabinetus ir gauti reikalingus parašus ant visų dokumentų. O jei oficialus kelias būdavo pernelyg ilgas ir sudėtingas, griebdavosi netradicinių priemonių. Pavyzdžiui, ketindamas paimti vogtą automobilį, tačiau visų formalumų nesutvarkęs, nugirdė milicininkus kriminalistus, o kai tie atsibudo - nebebuvo nei automobilio, nei V. Meškėno. Jis jau buvo kirtęs Lietuvos sieną.
Tauragė - karjeros pabaiga
V. Meškėno talentai pasireiškė ir kasdienybėje - suradęs kokio nors žmogelio vogtą automobilį, prišnekindavo padovanoti padangas asmeniniam BMW. Asmeniniame gyvenime ne itin sekėsi - po sužeidimo teko išsiskirti su žmona, vėliau susirado kitą gyvenimo draugę. Prieš porą metų V. Meškėnas perėjo dirbti iš Plungės į Tauragę, palypėjo vienu karjeros laipteliu ir tapo komisaru inspektoriumi. Tauragės kriminalinė policija ėmė dirbti žymiai geriau, tačiau smulkūs prasižengimai naujai iškeptam komisarui čia, skirtingai nei Plungėje, nebuvo atleidžiami. V. Meškėnas buvo baustas už blogą darbo organizavimą. Vėliau skirtas papeikimas dėl avarijos Marijampolėje, nes neįformino įvykio, pabėgo iš įvykio vietos, o savo valdžiai pateikė klaidinančią informaciją. Taip sakant, išsisuko, susitarė su Marijampolės kolegomis, suremontavo tarnybinį automobilį, tačiau ne viską iki galo susitvarkė - "apsišvietė". Šių metų pradžioje vėl baustas griežtu papeikimu, nes per praėjusias Kalėdas, niekam nieko nesakęs, paėmė tarnybinį automobilį ir išvažiavo į uošviją Plungėje. Nors tai buvo galima padaryti ir visiškai oficialiai, tik prisipilant savo kuro. Pats V. Meškėnas savo nesėkmes buvo linkęs aiškinti Tauragės policijos vadovo Algirdo Meiženio spaudimu, kuris panoro į jo vietą įbrukti savą žmogų. Komisarų konfliktas buvo sprendžiamas atvykus aukštam departamento pareigūnui iš Vilniaus. V. Meškėnas sutiko būti savanoriškai pažemintas pareigose ir pervestas į Plungę eiliniu inspektoriumi. Gavo ir dar vieną pasiūlymą - tapti Neringos PK kriminalinės policijos vadovu. Taip ir būtų įvykę, tik įsakymui dėl šio paskyrimo trūko STT pažymos apie kompromituojančios medžiagos V. Meškėno atžvilgiu nebuvimą. Ta pažyma nebuvo parašyta. STT tuo metu (šių metų liepos mėnesį) jau intensyviai ruošėsi neva korumpuoto pareigūno sulaikymo operacijai. Beje, V. Meškėnas su šeima Tauragėje gyveno tarnybiniame 4 kambarių bute, kurį vargiai tepajėgė išlaikyti. Nuo praėjusios žiemos už šildymą jam liko 2 000 litų skola.
Masalas - trys paveikslai
Šių metų birželio mėnesį L. Venskevičius buvo atvežtas į Tauragės PK areštinę, nes buvo teisiamas už vagystes ir plėšimus. Susitikęs su komisaru inspektoriumi V. Meškėnu, žudikas, kaip buvo įpratęs, pasisiūlė bendradarbiauti neatskleistų nusikaltimų išaiškinimo srityje. Komisaras sutiko. Netrukus iš vieno kvailo kameros draugo, įtariamo nužudymu, L. Venskevičius išpešė reikšmingos informacijos. Jau kitą dieną tas veikėjas buvo priverstas rašyti nuoširdų savo kaltės pripažinimo pareiškimą. Kai ką L. Venskevičius papasakojo ir apie savo padarytus, bet iki šiol neišaiškintus nusikaltimus. Tokiu būdu įgijo komisaro pasitikėjimą, aišku, tam tikrose ribose. Ir užsiminė V. Meškėnui, kad turįs paslėpęs tris vertingus meno kūrinius, kurie yra pavogti Rusijoje. Juos paėmęs iš savo pirmosios aukos - Aido Grigalausko. Netgi galįs parodyti, kur tie paveikslai, kainuojantys ne mažiau kaip 30 000 JAV dolerių, yra - vieno iš Kauno bankų seife, kurio kodą žino šiuo metu Lukiškių kalėjime laikomas L. Venskevičiaus draugužis. Komisaras nuvažiavo į Lukiškes ir su tuo draugužiu pašnekėjo, tačiau rezultatų nebuvo. V. Meškėnas kiek įpyko, pasiuntė L. Venskevičių po velnių ir išėjo atostogauti. Po kurio laiko L. Venskevičiui Tauragėje buvo paskelbtas nuosprendis ir etapu jis turėjo būti išvežtas į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. L. Venskevičius paskelbė bado streiką su vieninteliu reikalavimu - kad pas jį į kamerą pasikalbėti ateitų komisaras V. Meškėnas. Jis buvo skubiai iškviestas ir atėjo. Tąsyk L. Venskevičius prisipažino komisarui dėl dviejų naujų smulkių nusikaltimų, padarytų Tauragės rajone. Ir pareiškė, kad jei komisarą tai domina, teatvyksta po kelių dienų į Lukiškių kalėjimą. Taip buvo užmesta STT meškerė...
Ekskursijos į gamtą su žudiku
V. Meškėnas atvyko į Vilnių, į kalėjimo tardymo kambarį. Ten buvo atvestas ir L. Venskevičius. Kaip dabar aišku, jis šiam susitikimui STT buvo paruoštas - prisikaišiojęs diktofonų, mikrofonų - pokalbio įrašymui reikalingos įrangos. L. Venskevičius, kaip ir žadėjo, parašo nuoširdų prisipažinimą dėl vieno plėšimo ir vėl ima kalbėti apie paveikslus. Pažada parodyti, kur jie yra, jei tik būtų etapuotas į Tauragę. Papasakoja komisarui apie savo vieną gerą draugą Aidą, kuris palaiko jį kalėjime, perdavė televizorių, maisto ir panašiai. Tai va, tasai draugas galėtų tuos paveikslus nupirkti. Kitas susitikimas buvo jau Tauragėje. Ar per šiuos susitikimus V. Meškėnas susitarė su L. Venskevičiumi, kad paveikslus pardavus pinigai bus dalijami pusiau, nežinia, tačiau tokia įvykių versija visiškai įmanoma. Kai pirmą kartą L. Venskevičius buvo paimtas iš kameros ir vienas V. Meškėnas išsivežė šį į Skaudvilę, nuteistajam buvo nuimti antrankiai. Komisaras labai pasitikėjo savimi - kur anas dings? Kulka pasieks, jei sumanys bėgti. Po pirmosios išvykos "į gamtą" buvo antroji, trečioji, L. Venskevčius kasinėjo duobes savo nurodytose vietose ir ieškojo paveikslų, tačiau nė vieno nerado. V. Meškėnas buvo supažindintas su jau minėtu Aidu, kuris iš tiesų buvo etatinis STT agentas, dirbąs pagal legendą su L. Venskevičiumi, vaidinantis potencialų paveikslų pirkėją. Taip atsirado trys veikiantieji asmenys. Visi pokalbiai buvo įrašinėjami. Kilpa aplink komisaro kaklą pamažu veržėsi, bet jis to nejautė - per išvykas pirko L. Venskevičiui cigaretes, atsigerti, žaidė su juo biliardą. Istorija darėsi kažkuo panaši į saugumiečio O. Travkino ir V. Belecko: vienas stengėsi netradicinėmis priemonėmis įgyti pasitikėjimą, kitas - visapusiškai išnaudoti situaciją savo naudai.
Finalas - Kauno pilyje
Galutinė operacijos "Meškėnas" fazė buvo numatyta liepos 19 dieną. Nors L. Venskevičius iki tol taip ir neparodė savo slaptavietės su paveikslais, V. Meškėnas vis dar to tikėjosi. Žudikas ir komisaras sutarė, kad pabandys parduoti Aidui iš pradžių bet kokį paveikslą, o tada jau į dienos šviesą bus ištrauktas ir tikrasis, už kurį galima bus prašyti 10 000 dolerių. Taip iš vieno Tauragės tapytojo buvo pasiskolintas jo tapytas darbas, kurio rinkos kaina - 50 litų. Tada V. Meškėnas nuvežė L. Venskevičių į Kauną, įvyko susitikimas su Aidu. Vėliau visi trys nuvažiavo į Kauno pilį, ten laukė "meno ekspertas" ( jį vaidino kitas etatinis STT agentas). Tasai ekspertas įvertino Tauragės dailininko darbą 2 000 litų. Tada V. Meškėnas jau įtarė, kad čia kažkas ne taip. Kaip galima buvo įvertinti 50 litų vertės paveikslą šitaip brangiai? Šiaip ar taip, vienoje prie Kauno pilies esančioje kavinėje sandėris įvyko - "ekspertas" sumokėjo 500 litų užstato, o likusius 1 500 pažadėjo atvežti į Tauragę kitą dieną. Užstatą buvo pasiūlyta paimti V. Meškėnui, tačiau jis pareiškė, jog paveikslas yra L. Venskevičiaus, tad pinigai - jam. Kompanija pakilo nuo stalelio, V. Meškėnas priėjo prie savo tarnybinio automobilio ir staiga jam kažkas čiupo už rankos, o prieš nosį sumirguliavo STT darbuotojo pažymėjimas.
Nepavyko ir paskutinė provokacija
Netrukus visi sandėrio dalyviai jau stovėjo išskėstomis rankomis ir kojomis. V. Meškėnas ir L. Venskevičius po kurio laiko buvo išvežti į Vilnių, STT būstinę. Ten, viename kabinete V. Meškėnas pastebėjo ant sienos kabančią nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavusi draugiška STT darbuotojų kompanija. Tarp jų buvo ir besišypsantis Aidas. Tada V. Meškėnas viską galutinai suprato. Kadangi komisaras prie pinigų taip ir neprisilietė, STT darbuotojai nebuvo patenkinti operacijos rezultatais ir ne, kartą gąsdinę V. Meškėną uždarysią į kamerą, buvo priversti jį paleisti. Tiksliau, atiduoti iš Tauragės atvykusių pareigūnų globai kartu su L. Venskevičiumi. Tai buvo paskutinė STT viltis - galbūt su savo kolegomis dviem automobiliais vykdamas į Tauragę, V. Meškėnas neatsilaikys pagundai, kur nors pakely stabtelės ir pasakys porą "malonių žodelių" L. Venskevičiui, galbūt netgi trenks jam per veidą už šitokią kiaulystę. Tačiau taip neįvyko - po sulaikymo praėjus pirmam šokui V. Meškėnas suprato, kad jei tik palies L. Venskevičių, tai bus poveikis liudytojui ir iškart bus duota sankcija jį suimti.
Provokatorius veikia toliau
Praėjus 13 parų po V. Meškėno sulaikymo STT buvo priversta priimti nutarimą apie atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą komisarui. Ilgai ir kruopščiai rengta, žudikui padedant įvykdyta operacija nuėjo velniop. Tačiau V. Meškėnas iš darbo policijoje artimiausiomis dienomis bus atleistas neigiamais motyvais. Vojažai su 20 metų nelaisvės nuteistu asmeniu po Tauragę, Skaudvilę, Kelmę ir Kauną, net nesurakinus šio antrankiais - tai daugybė įvairiausių instrukcijų pažeidimų. V. Meškėnas reikiamai neįformino ir savo santykių su L. Venskevičiumi, su juo atliekamų veiksmų, tad ir Operatyvinės veiklos įstatymo pažeidimų yra daug. Įdomu tai, kad iš dalies apie visus šiuos dalykus buvo informuotas ir Tauragės vyriausiasis prokuroras V. Armonas. Tačiau jis tik švelniai įspėjo V. Meškėną ir tolesne įvykių eiga nesidomėjo.
Istorija baigėsi, tačiau L. Venskevičius toliau prisipažįsta apie savo padarytus nusikaltimus. Lietuvos kriminalistai - būkite budrūs...
