Stasys VARNECKAS
Sodietė Adelė vis labiau darėsi panaši į tas indų gražuoles, kurioms lyg kalakutėms kemša graikiškus riešutus, kad tik dar gražesnės, dar riebesnės būtų. Tačiau mados klyksmą dabar transliuoja ne kažkokie maharadžos, o Klaudija Šifer ir kitos Europos manekenės. Išgirdusi jų balsą, Adelė tučtuojau nusprendė atsiliepti.
Pirmiausia mūsų sodietė perskaitė šūsnį metodinės lektūros, pasižiūrėjo ciklą Nomedos laidų, ir tik tada ėmėsi žygių. Ne, ne iš karto, o kiaurus metus ji mėtė gramą po gramo, įkyrėdama sandėlio vedėjui Petrui, pas kurį kasdien bėginėjo pasisverti. O kiekvienas netekties kilogramas buvo įamžinamas durų staktoje.
Taip jau atsitiko, kad geriausią formą Adelė pasiekė pernai, prieš kažkokią šventą dieną. Sandėlio vedėjas, paskutinį kartą ją pasvėręs, konstatavo:
- Oho! Per metus, Adeliut, netekai viso centnerio. Lietuviško, žinoma.
Ir būtent tą patį šventadienį linksma ir laiminga Adelė kartu su savo vyru, brangiuoju Anicetu, išsiruošė į svečius. Nueis, pasirodys - visi aiktelės iš nuostabos, o kaimynė Stasė pažaliuos iš pavydo. Na, ir tegu! Tegu visi žino, kad ji pirmoji visame sodžiuje išgirdo tą modernišką klyksmą.
Svečiuose, kaip ir dera, lietuviškas vaišingumas. Kaloringas. Kaimynai, kaimynės ir iš toliau atvykę svečiai valgė, gėrė gal aštuonias valandas iš eilės, tik trumpam pakildami nuo stalo. Prasivėdinti, kaip sakoma, arklių pagirdyti. Viena Adelė vis kuklinosi - tik trupinėlį pyrago, tik kąsnelį šaltienos ir visą laiką tik - "ačiū, dėkui, soti". Ir taip visas aštuonias valandas, kol pradėjo temti.
- Pakaks puotauti, brangusis,- kumštelėjo Anicetui į pašonę. - Be galo nebus galo, namuose karvės gal jau koncertus kelia.
Bet Anicetas - nė kriukt. Sėdi, žiaugčioja, akis varto ir į jokius garsus nereaguoja. Lyg kurčias būtų.
Anelei tai nebuvo naujiena. Ir anksčiau, būdavo, taip prisilesa, kad net gurklį ant stalo padeda. Čiupdavo jį Adelė ir parsinešdavo po pažastim lyg kokį rugių maišą. Anokia čia problema! Bet šį kartą toks tradicinis būdas nepasisekė. Ir šiaip, ir taip bando Adelė pajudinti savo brangiausiąjį - nė iš vietos. Net gėda pasidarė. O čia dar kažkuri kaimynė, su užuojauta stebėjusi jos pastangas, pasakė:
- Ir kaip tu jį, tokia čiuplutė būdama, parsiboginsi...
O sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, pridūrė:
- Jėga yra masės ir greičio sandauga. Niutonas!
... Nuo ano šventadienio - jau visi metai. Adelė su kaupu atkūrė buvusias kondicijas ir į svečius galės eiti drąsiai. Juk mokslininkai rašo, kad tarp lietuvių ir indų yra daug panašumų. Ne tik sanskritas.
