Socialdemokratų frakcijos narį galima vadinti parlamentaru profesionalu, nes Seime jis dirba jau trečią kadenciją. Apie atokvėpio valandėles ir laisvalaikio pomėgius su Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininku kalbasi "Akistatos" korespondentas Remigijus Rainys.
- Ar dirbant Seime lieka laisvalaikio?
- Be abejonės, turi likti. Mes nesame mašinos ir turime pailsėti, tačiau laisvo laiko nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Šeštadieniais ir sekmadieniais visuomet grįžtu į Kėdainius ir būnu su šeima. Daugelis manęs klausia, kodėl vienuoliktus metus dirbamas parlamentaru neatsivežu į Vilnių šeimos. Tačiau aš jau taip pripratau ir savaitgaliais visuomet skubu į Kėdainius, kur mėgstamą darbą dirba žmona, kur gyvena mano sūnus ir kur galiu artimiau pabendrauti su žmonėmis.
- Koks mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas?
- Šeštadieniais mano pareiga - paruošti pietus. Visuomet mėgstu paplušėti virtuvėje ir ši pareiga man - ne darbas, o malonumas. Galiu pasigirti, jog moku išvirti skanius cepelinus. Žmona tik retkarčiais pavadovauja šiam procesui. Gaminu ir įvairiausius kitus patiekalus. Seimo bendrabutyje gyvename vieni, ten nėra šeimininkių, kurios paruoštų valgyti ar paklotų lovą. Viską nelyginant kareiviams reikia daryti patiems, todėl mano pomėgis kulinarijai yra šioks toks privalumas. Kartais kartu pavakarieniauti įsiprašo ir kolegos seimūnai, su kuriais ne tik papolitikuojame ar padiskutuojame, tačiau ir išlenkiame vieną kitą taurelę. Aptarinėdami publicistines laidas, kurias visuomet stengiuosi pasižiūrėti, kartais ne tik susiginčijame, bet ir pasibarame, tačiau skani vakarienė visus sutaiko, nesvarbu, kas kokiai frakcijai bepriklausytų. Pirmosios kadencijos metu puikiai sutariau su kaimynystėje gyvenusiu socialistu Mindaugu Stakvilevičiumi, dabar - su liberalu E. Savicku, nors jis bendrabutyje nakvoja retokai.
- Sakote, jog su malonumu gaminate įvairius patiekalus, o kokius valgius labiausiai mėgstate pats?
- Valgau viską, kas natūralu. Labai nemėgstu mišrainių ir kitokių "sumaišytų" patiekalų. Mėgstu keptą, virtą ar troškintą natūralią mėsą, natūralius vaisius ir daržoves. Visiškai nevartoju majonezo ir jį sėkmingai keičiu krienais ar garstyčiomis.
- Jei reikėtų pačiam sukurti siužetą ponui Salamakakinui, ką pasiūlytumėte "Dviračio televizijos" scenaristams?
- Iš pat pradžių Salamakakino personažas kiek šokiravo, tačiau dabar ilgiau jo nematęs net pasiilgstu. Politikui reikia visuomet ramiai reaguoti į kritiką ir sveiką humorą. Sau ir kitiems kaip pavyzdį nurodau Česlovą Juršėną, kuris visiškai neįsižeidžia tapęs karikatūristų taikiniu, o jų sukurtas karikatūras pasikabina savo kabinete ant sienų. Konkretaus siužeto dviratininkams nepasiūlyčiau, tačiau patarčiau pasišaipyti, kad gal esu per daug principingas ir sau, ir savo kolegoms, kad per griežtai reikalauju, kad jie laikytųsi įstatymo raidės, nors kiekvienas Seimo narys yra tik žmogus ir gali suklysti. Salamakakiną norėčiau pamatyti ne tokį išsiblaškiusį, o greičiau atvirkščiai - per daug susikaupusį ir niūroką žmogų. Viską stengiuosi atlikti labai skrupulingai ir preciziškai tiksliai, galbūt dėl to kitiems atrodau esąs niūrus. Kol kas visuomet pavykdavo įtikinti savo žodžiais, nors kartais užeina noras trenkti, tačiau niekuomet gyvenime kumščiais nesišvaisčiau.
- Sportinę formą palaikote specialiais pratimais?
- Kartais pasimankštinu. Visa mano jaunystė prabėgo kalnuose, plaukiojant baidare kalnų upeliais. Anuomet vandens turizmas kalnuose buvo neparastai populiarus ir man teko išbandyti visų kategorijų trasas bei maršrutus. Pavyko apsilankyti visuose buvusios Tarybų Sąjungos kalnuose - Tian Šanyje, Altajuje, Pamyre, Tundroje plaukiojau šiaurės upeliais. Bandau šio pomėgio neatsisakyti ir dabar. Tiesa, pastaraisiais metais irkluoju ne kalnų upėse. Visuomet laukiu atostogų, kasmet važiuoju į garsųjį Latvijos Papės kaimelį, kur tikrai galima pailsėti ir atsipalaiduoti. Mano manymu, ten - mažasis rojus, nes labai nedaug žmonių ir nuostabiai graži laukinė gamta. Ten nėra šilto vandens nei kitų mieste įprastų patogumų, tačiau gali pažuvauti lydekų ir karosų knibždančiame pusiau užakusiame ežere, išsitiesti prieš saulutę visuomet pustuščiame paplūdimyje, nebijant, kaip Palangoje, kad kas nors numindys rankas.
- Kas jus labiausiai pralinksmina?
- Esu apie save girdėjęs visokiausių apkalbų, tačiau linksmiausia, kad kiekvienos kadencijos pabaigoje Kėdainiuose pasklinda gandas, kad aš jau pasistačiau Vilniuje vieną ar du namus ir keliuosi gyventi į sostinę. Todėl mano kaimynai visuomet ateina pirkti iš manęs mano buto. Aš būtinai paklausiu, o kur tada gyventi man? Taip kartojasi jau trečią kartą, nors ši kadencija dar nesibaigia.
