Pirmasis birželio sekmadienis - TĖVO DIENA
Pareigūnai, pasirinkę tėvo kelią
Artėjant Tėvo dienai pasmalsavome, ar tarp daugybės senų, tradicinių ir į tokias dar tik pretenduojančių švenčių Tėvo diena, kasmet minima pirmąjį birželio sekmadienį, neprasprūsta nepaminėta, neatšvęsta. Šįkart "Akistatos" pašnekovai - pareigūnai, savo profesiją pasirinkę tėvo pavyzdžiu. Atsitiktinai taip nutiko ar sąmoningai eita tėvo pramintu keliu, pasakoja jie patys.
Nuo pat gimimo - tėčio vaikas
Kauno aukštesniąją policijos mokyklą ir Teisės universitetą baigusi Vilma Sakalauskienė, Marijampolės policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus jaunesnioji inspektorė, policijoje darbuojasi vienuolikti metai. Šiuo metu jau pensininkas jos tėtis Rimantas Brusokas - ilgametis Marijampolės rajono policijos nuovados vadovas.
- Kada supratote, kad jus traukia eiti tėčio keliu, kad norite darbuotis teisėsaugoje?
- Negaliu pasakyti tikslios datos, nes kiek save prisimenu, tiek kartu su manimi brandinta ir mano svajonė. Nuo mažens žavėjausi tėčio darbu tuometinėje milicijoje, juo didžiavausi, visi kaimynų vaikai žinojo, kas yra mano tėtis. Kaip didžiausios dovanos laukdavau apsilankymų jo darbo kabinete. Pamenu, kai išeidavome su mama į miesto centrą, atsidūrusi prie dabartinės universalinės parduotuvės "Gulbė" būtinai mirtinai "ištrokšdavau", kad tik mane nuvestų pas tėtę į darbą. Dar ir šiandien matau skaidraus vandens sklidiną grafiną, iš kurio tėtė mane tada "atgaivindavo".
- Ar niekada nebuvo baisu, kad tėtį gali pergudrauti nusikaltėliai, ar nebuvo grasinimų susidoroti, įstatymo pažeidėjų keršto? Tokios nuotaikos turbūt būtų nubaidžiusios jūsų svajonę?
- Kai tėtis nenakvodavo namuose, aš žinodavau, jog jis budi - toks yra jo darbas, ir kitaip nebus. Apie grasinimus, jeigu jų ir buvo, geriau papasakotų jis pats. Šiaip mano tėtis labai gražiai bendraudavo ir su sutiktais chuliganais, ir su vagišiais - asocialų gyvenimo būdą pasirinkusiais asmenimis. Galbūt todėl žmonės jį gerbė.
- Ar tėvas neprieštaravo, kai nutarėte rinktis jo profesiją?
- Ar neprieštaravo? Jis pats mane nuvežė į tuos mokslus - tiesiog atitraukė nuo ežerų ir nuvežė! Jis visada skatino mano norą dirbti teisėsaugoje. Visi giminėje nuo pat mano gimimo žinojo, kad esu tėčio mergaitė, tad mūsų bendras pasirinkimas niekam nebuvo netikėtas. Na, nebent mamai, kuri šiuo mano žingsniu nebuvo patenkinta. Galbūt todėl, kad iki studijų aš "mėtydavausi" savo svajonėse - man atrodė, kad neturiu pakankamai fizinių duomenų (pavyzdžiui, ūgio) būti policininke.
- Tapusi pareigūne dažnai kreipdavotės konsultacinės pagalbos į tėvą?
- Anksčiau - taip. Tėtis, pensininkas, ir dabar neatitrūkęs nuo policijos darbo, supranta apie nemažėjančias problemas, nešykšti patarimų. Domisi mano kasdienybe, nes jam visada įdomu, kuo kvėpuoja policija. Be to, mano vyras - taip pat pareigūnas, tad visiems susitikus būna apie ką pakalbėti.
- Kokiais tėvo būdo bruožais žavitės?
- Man patinka jo solidumas, gebėjimas išlikti ramiam, taktiškam - karštakošiškas elgesys nebūdingas. Apskritai tėtis man - didelis autoritetas. Džiaugčiausi, jeigu ir mūsų aštuonmetis sūnus apie savo tėvus galėtų pasakyti taip pat. Beje, jis kol kas susidomėjęs skraidymais (kaip ir mano brolis), bet jeigu pasuktų į policiją, tai visai neprieštaraučiau, tik linkėčiau, kad policija jau būtų įveikusi šių dienų problemas.
- Ar švenčiate Tėvo dieną?
- Visada! Gėlių puokštė - privaloma, simbolinė dovanėlė - pagal situaciją. O tada - visa šeima prie bendro vaišių stalo.
Marijampolės pataisos namų direktorius Markas Tokarevas mano, kad įvairiausių švenčių, kurios išmarginusios kalendorių, gausa kenkia tų švenčių kokybei, bet pasižadėjo Tėvo dienos proga savo tėvą Jevgenijų Tokarevą, pataisos reikalų sistemai atidavusį apie tris dešimtmečius, pastaraisiais metais iki pensijos dirbusį viršininko pavaduotoju Pravieniškių pirmojoje sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje, pasveikinti nors telefonu.
- Tai Tėvo dienos iki šiol nešvęsdavote?
- Aš manau taip: artimą žmogų privalu džiuginti kasdien, net jeigu ir progos jokios nėra. Argi būtina laukti, kol kalendoriaus lapelis "primins", kad turi tėvą ar motiną? Tiesa, Motinos dieną jau įpratome švęsti ir švenčiame - visi patenkinti, nuotaikingi. Taigi švęsime ir Tėvo dieną.
- Kiek įtakos jūsų gyvenimo pasirinkimui turėjo tėvo darbas, pareigos?
- Sąmoningai, žodžiais išreiškiamos įtakos - turbūt jokios, nes tėvas neragino ir nevertė manęs rinktis jo profesiją. Tėvo darbo specifika gal net atstumdavo mane - nesibaigiantis užimtumas, didžiulė atsakomybė, nenuspėjami pavojai, atotrūkis nuo šeimos ir namų. Žavėjo nebent tik uniforma ir uniformuotųjų disciplina. Buvau įstojęs į tuometinę Veterinarijos akademiją, nes mane traukė darbas su gyvuliukais. Dabar manau, kad trauką savo profesijai tėvas man vis dėlto perdavė nejučia, to net nesiekdamas, nes vos tik sužinojau, kad 1990 metais steigiama Lietuvos policijos akademija (LPA), perstojau ten. Ne tik ateitis pagal įgytas žinias mane tada domino - labai viliojo mintis, kad būsiu pirmosios LPA laidos, auklėtos pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais, absolventas. Iš 500 tuomet į LPA įstojusiųjų baigėme tik 70. Kiek žinau, apie 90 procentų baigusiųjų duoną valgo iš to, ko mokėsi.
- Ar tai, kad baigęs pasirinkote būtent pataisos reikalų sistemą, nėra tėvo nuopelnas?
- Ko gero, taip, nes įstojęs jau žinojau, kur norėčiau darbuotis. Tėvas savo džiaugsmo, kad sūnus patraukė jo pėdomis, per daug nedemonstravo, nesišvaisto pagiriamaisiais žodžiais ir dabar, nes jis yra labai santūrus - išsiduoda tik akimis ir veidu, bet ne žodžiais. Mama - kitoks žmogus. Ji negaili švelnių žodžių, malonių vertinimų.
- Kokias šventes švenčiate su visa šeima, gal puoselėjate kokias tradicijas?
- Kalėdos, Velykos, visų šeimos narių gimtadieniai, Motinos diena - įsimintiniausios mūsų šeimos šventės. Na, dabar minėsime ir Tėvo dieną! Turime ir šiokių tokių tradicijų - visiems šeimos nariams kartu lankyti mirusių artimiausių žmonių kapus. Kita vertus, kažin kiek papildomo laiko reiktų rasti, jeigu norėtume spėti pažymėti visas kalendoriuje pažymėtas šventes?
- Manau, Tėvo dienos proga jūsų tėvui būtų malonu sužinoti, už ką sūnus jam jaučiasi dėkingas?
- Dėkingas tėvui už tai, ką jis įskiepijo man - pareigingumą, principingumą, gyvenimo supratimą, tiesos ieškojimą. Kartais atrodydavo, kad tėvas per daug atkakliai gina savo tiesą, bet bene visada paaiškėdavo, kad jis ir būdavo teisus. Tai ir suprantama - juk didžiulė gyvenimo ir mėgstamo darbo patirtis. Tėvo kategoriškumo ir mamos tolerancijos "mišinys" - tai "viduriukas", kurį stengiuosi savyje "apgyvendinti" aš pats.
