Kvepia pilietiniu karu
Renkantis viešbutį kaina yra vienas iš pagrindinių kriterijų, tačiau būtina pasirinkti ir gerą rajoną. Nors nusikalstamumas Paryžiuje ir nėra didelis, o vyraujantys nusikaltimai - vagystės ir plėšimai, tačiau pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad atsitinka ir baisesnių dalykų. Kaip tik mūsų buvimo dienomis prasidėjo naktiniai jaunuolių susirėmimai su policija. Tą dieną (mes atvažiavome spalio 27-ąją) Paryžiaus šiaurinėje ir rytinėje dalyse, Senos - Sen Deni departamente, buvo padegtos penkios firmos. Kad ugnis visiškai sunaikino kilimų ir grindų dangos parduotuvę, kad liepsnoja automobiliai ir autobusai, sužinojome iš televizijos. Televizija pranešė, kad du 15 ir 19 metų jaunuolius nutrenkė elektros srovė. Centre jokio nerimo nesijautė, bet štai tie, kurie ieškojo pigesnių viešbučių ir buvo apsigyvenę Sen Deni rajone, jautėsi nejaukiai ir net nukentėjo. Juodaodžiai sumušė ir apiplėšė rusaitę iš Jaroslavlio. Iš jos atėmė piniginę su dokumentais ir pinigais. Nusėta mėlynėmis, ji sugrįžo į viešbutį "Kampani". Tą naktį draugai pabijojo kišti nosį į lauką, o išėję ryte nerado ir autobuso, kuriuo buvo atvažiavę. Po kelių valandų policija jį aptiko, bet rusai nuo to laimingesni nepasijuto. Transporto priemonė, kuria jie atvažiavo į Paryžių iš Jaroslavlio, buvo sudeginta. Baisiausia tai, kad turistinė firma atsisakė rusus perkelti į saugesnę vietą, tad atostogos Paryžiuje virto košmaru. Po kelių dienų smurto padarinius jau pajuto ne vienas, nes buvo neįmanoma iš centro be trukdymų patekti į Šarlio de Golio aerouostą. Riaušininkai ėmė stabdyti pro jų rajoną važiuojančius traukinius ir apiplėšinėti žmones. Riaušėse daugiausia dalyvauja musulmonų vaikinai, taip protestuodami prieš prastą ekonominę padėtį, rasinę diskriminaciją. Nedidelio masto smurto apraiškų Paryžiuje pasitaiko nuolat, tačiau šį kartą išpuoliai išplito toli už pradinio židinio ribų, persikėlė į kitus Prancūzijos miestus. Prancūzai įsileido į savo šalį daug emigrantų iš Afrikos valstybių, o dabar kenčia dėl tokios savo politikos. Atvykėliai panašiai kaip Afrikoje įkūrė savo lūšnų rajonus, kurie tapo narkotikų prekybos centrais.
Houte couture parduotuvės
Na, bet grįžkime prie malonesnių dalykų. Mūsų viešbutis Madeleine Plaza buvo Opera kvartale, Madeleine aikštėje, šalia to paties pavadinimo Marijos Magdalietės bažnyčios. Tai antikinio stiliaus bažnyčia, garsėjanti gražiomis skulptūromis. Apskritai Katalikų bažnyčia per amžius buvo Paryžiaus visuomenės bastionas, tad daugelis šventyklų - architektūriniai paminklai. Dieną jos atviros turistams. Čia viskas suderinta: tuo pat metu vyksta mišios, tuo pat metu bažnyčių skulptūromis, paveikslais, architektūra grožisi tūkstančiai turistų.
Taigi, mūsų viešbučio vieta ideali - čia pat labai įdomi bažnyčia, už kelių šimtų metrų Konkordo aikštė, Eliziejaus laukai. Bet tie keli šimtai metrų kartais gali tapti neįveikiami. Iš karto pasakysiu, jei jūs į Paryžių vykstate su moterim, viena ar keliom, venkite Madeleino aikštės ir šio rajono. Šiame rajone - visos prabangiausios ir elegantiškiausios miesto parduotuvės. Kuri moteris ramia širdimi praeis pro Guči, Ungaro, Šanel, Versači ir kitų įžymybių parduotuves, kuriose viskas tik Haute couture - aukštoji mada. Nesvarbu, kad piniginėje eurai, skirti tik maistui ir muziejams, - pasižiūrėti gali ir už dyką. Juk daugeliui Paryžius yra mados sinonimas, o paryžietiškas stilius - paskutinis elegancijos žodis, tad vien tik pasivaikščiojimas tokiose parduotuvėse yra naudingas. Išmintingos moterys grįžusios, iš tokios "ekskursijos", sugeba sau prisitaikyti vieną kitą matytą detalę ir jau gali džiaugtis haute couture.
Naudingi patarimai
Paryžiaus parduotuvės ir turgūs - tai ideali vieta pasimėgauti, apžiūrėti kitus ir save parodyti. Parduotuvės atidarytos nuo pirmadienio iki šeštadienio. Uždaromos 19 val., sekmadieniais nedirba. Išpardavimai, kai kainos gerokai sumažėja, vyksta sausį ir liepą, pasitaiko ir prieš Kalėdas. Kaip jau buvo rašyta, Šanel ir dauguma kitų aukštosios mados parduotuvių yra apie Madeleine aikštę, Eliziejaus laukų rajone. Čia - rojus gurmanams. Daugybė parduotuvių, kurios specializuojasi prabangos produktų - triufelių, šampano, ikrų, rankų darbo šokolado - prekyboje. Jei neturite laiko vaikštinėti po specializuotas parduotuves, eikite į grand magasine (universalinę parduotuvę). Čia nusipirksite visko. Viena seniausių Paryžiaus parduotuvių - La Samaritaine. Čia daug pigių prekių, dažnai tokios pačios prekės kitose parduotuvėse gerokai brangesnės.
Suvenyrus galite nusipirkti muziejų krautuvėlėse. Jose gausu ir reprodukcijų, ir jaunų menininkų kūrinių. Didelį kvepalų pasirinkimą siūlo Eiffel Shoping, o taip pat Sephora tinklo parduotuvės. Daug prestižinių antikvariatų ir galerijų yra Rue du Faubourg - St - Honore gatvėje ir šalia jos.
Pigalio aikštė - ištvirkėlių rojus
Bet kuriame Paryžiaus rajone yra į ką pasižiūrėti. Matosi, kad Paryžius buvo statomas paryžiečiams, negalvojant apie patogumus turistams. Todėl važiuokite, žiūrėkite be jokių vadovų ar palydovų. Pasiklysti šiame mieste beveik neįmanoma. Miestas padalytas į rajonus, o kiekvienas rajonas turi savo numerį, kuris visada rašomas šalia gatvių pavadinimo. Namų numeriai didėja tolstant nuo Senos, tad pabraidžioję siauromis gatvelėmis, visada išeisite į didesnę ir susiorientuosite. Jei ne - ieškokite raidės "M". Nusileidę į metro, rasite žemėlapį ir tada - pirmyn.
Važiuojame ir mes. Pirmiausia į Monmartrą. Išlipame Pigalio aikštėje. Jau iš vadovėlių žinome, kad šis rajonas buvo dailininkų, rašytojų, poetų meka. Iš vakaro po rajoną važinėdami autobusu buvome išklausę pasakojimą, kad ši publika rinkdavosi "išmėginti" viešnamius, kabaretus, lėmusius rajonui prastą reputaciją. Dabar rašytojai ir kiti meno žmonės apleido šį rajoną, tad jis liko tik pasilinksminimo kvartalas, bet be pirmykščio žavesio. Iš toli matosi Mulen Ružo raudoni sparnai, šalia - erotikos ir sekso reikmenų parduotuvės, barai, kur ištisą parą liejasi vynas ir apie stulpus šoka striptizo šokėjos. Gatvėse apie Pigalio, Abbesses aikštes šalia sekso reikmenų yra daug suvenyrų parduotuvių. Dažniausiai dirba indai, pakistaniečiai. Gal ir dėl to šis rajonas labai nešvarus. Bet turistų ir čia minios. Abejingai praėję sekso kvartalą, visi traukia aukštyn į aukščiausią Paryžiaus vietą - kankinių kalvą (Mons Martyrium). Rajono vardas kilęs nuo vietinių kankinių, nukankintų Paryžiuje 250 metais.
Žvilgsnis iš viršaus
Monmartro kalva, skirtingai nei viešnamių ir kabaretų rajonas, išsaugojo savo žavumą ir kaimišką atmosferą. Mažos aikštelės, vinguriuojančios gatvelės, nedidelės terasos ir ilgi laiptai veda prie Sacre - Coeur bažnyčios. 1870 metais įsiliepsnojus Prancūzijos - Prūsijos karui, du katalikų verslininkai davė asmeninį įžadą pastatyti bažnyčią Švenčiausiajai Kristaus širdžiai, kad Prancūzija būtų apsaugota nuo prūsų antpuolio. Darbai prasidėjo 1875 metais, o pašventinta bažnyčia buvo tik 1919 m., kai Prancūzija laimėjo karą prieš Vokietiją. Šios bažnyčios varpinė yra 83 m. aukščio, o joje kabo vienas sunkiausių pasaulyje varpų. Varpas sveria 18,5 tonos, o šerdis - 850 kilogramą. Bazilika atidaryta kasdien, ir turistų minia nenutrūkstamu srautu eina pasižiūrėti Kristaus statulos ir kitų garsių meno dirbinių. Mes pataikėme kaip tik per sekmadienio mišias. Atrodė keistoka - vieni meldžiasi, kiti eina ratu ir žiūri, bet čia taip įprasta. Norint patekti į kupolą tenka susimokėti, bet vaizdas į Paryžių - nepakartojamas: matosi Eifelio bokštas ir aplink kalvą nutūpusių namų stogai.
Leidžiamės žemyn. Dauguma gatvelių ir aikščių mena žinomus žmones: Salvadoras Dali, Van Gogas, Žerardas de Nervalis. Kiti čia kūrė, jų vardu pavadinti muziejai. Čia pat ir Monmartro kapinės, kuriose amžiną poilsį rado kompozitoriai H. Berliozas ir J. Offenbachas, vokiečių poetas H. Heinė ir rusų šokėjas V. Nižinskis - tai tik kelios garsenybės iš čia palaidotųjų.
Vėl dunda metro bėgiai. Kratomės į kitą meno ir literatūros centrą - Monparnasą (Montparnasse). Iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo modernių tapytojų ir skulptorių, romanistų ir poetų rajonas. Bohemiškas gyvenimo būdas traukė talentus ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš užsienio. Po karo dauguma dirbtuvių buvo sugriautos, o jų vietą užėmė aukščiausias Paryžiaus įstaigų bokštas. - Tour Montparnasse. Išlipus iš metro šis daugiau kaip 200 metrų statinys pirmiausia ir atkreipia dėmesį. Nebelikę pirmykščio jaukumo, o apie dangoraižį iš visų pusių švilpia vėjai. Liftas per 38 sekundes pakelia į 56 aukštą. Iš čia gali pasižiūrėti į visus pasaulio kraštus, iš aukštai pažvelgti į Paryžių. Dar tris aukštus užlipus laiptais atsiduri ant namo stogo - 209 m. aukštyje. Gražu, bet ne taip kaip nuo kankinių kalvos. Ten stovi ant žemės, jauti jos pulsą, o čia - tik gelžbetonis ir stiklas. Aplink bokštą - barai, kavinės, bet dabar čia jau nesutiksi nei Pikaso, nei Hemingvėjaus. O dabartinės žvaigždės - Ž. Depardjė ar S. Marso - tikriausiai vengia plačios publikos dėmesio. Tad belieka tik pasižvalgyti po gatveles, o kavos atsigerti Closerie kavinukėje. Ji ypatinga ne tik tuo, kad čia stikliuką kitą išgerdavo Trockis ir Leninas, bet ir todėl, kad Hemingvėjus romane "Saulė irgi pateka" paminėjo šią kavinukę, jos terasoje per šešias savaites parašė romaną.
Naudingi patarimai.
Į Mons Mortyrium - kankinių kalvą - Monmartro rajone galima užlipti ne tik pėsčiomis, bet ir pasikelti Montmartrobusu, kuris išvyksta iš Pigalio aikštės ir apvažiuoja beveik visą teritoriją. Kai kurios gatvelės į kalvą labai stačios, tad traukinuku labai patogu. Bilietas į viršų ir atgal - 17 litų.
Pasikelti liftu į Montparnaso dangoraižį - 27 litai. Studentams ir jaunimui taikomos nuolaidos.
