Š U N I Š K A S G Y V E N I M A S
Valdemaras ZACHARKA
Patikėk, Onute, myliu aš tave be proto. Labai norėčiau mylėti su protu, tik iš kur jo pasisemti? Nėra juk tokio laimės šulinio, iš kurio grybšteltumei porciją smegenų arba kibirėlį kitą degtinės. Tiesa, pora atomų galvoje vis dėlto skrajoja. Nors ir netvarkingai, kaip sakė Fizikas, bet vis vien skrajoja. Nes tam jie ir atomai, o ne kokie sliekai ar šiaip šliužai. Gal tau, Onut, įdomu, koks fizikas tai nustatė? Aišku, mūsiškis Fizikas. Tas, su kuriuo kasdien už lūpos užmetam. Pati žinai, kad jokių kitų fizikų akyse nesu matęs. O mūsiškis - genijus! Tai jis visuotinės traukos dėsnį išrado. Vos tik spėji nusipirkti butelį, jis visus aplinkinius gurkšnio mėgėjus prie savęs prisitraukia". Žino, gyvatė, ką šneka. Nuo ,"kandžių" kaip nuo musių šiais laikais tenka gintis, jei pats nenori be lašo likti. Kai pagalvoji, apsiskaitęs tas mūsų Fizikas - sumuštinį užkandai, ir tą laikraštin vynioja. Kad, kol geriam, perskaityti suspėtų. O kaip jis spausdintą žodį vertina! Žinios, sako, brangiau už viską. Netgi už šeimą. Na, nebent išskyrus degtinę. Anąsyk, kai man staiga vidurius susuko, tai ne tik skiautės neatplėšė, bet dar ir subinės nevertu debilu išvadino. Bet užteks apie tai. Verčiau apie tuos galvoje plasnojančius atomus tau, Onut, paryškinsiu. Kai tik jie netyčia susiduria (štai kur praverstų eismo taisyklės!), išsiskiria milžiniška energija. Ir tada mano genialiai suknistoje puodynėje gimsta vienintelė mintis: "Už kokias lėšas atsipagirioti?" Bet dabar, miela žmonyt, tie atomai dar nesusitrenkė, tad man kol kas telieka mylėti tave be proto... O!!! Pagaliau kažkas kramėje kaukštelėjo, net žvaigždės iš akių pažiro! Taigi... Sakai, tai visai ne atomai? O aš ir pats jau matau to kaukštelėjimo priežastį. Ar tik tai nebus lygintuvas tavo rankoje? Juk turėtum, brangioji, pasverti savo poelgius. Galėjai gi pasiimti kočėlą - jį ir laikyti patogiau, ir ranka mažiau tirpsta. Pati nebesusigaudai, ką darai... O!!! Aš jau žinau! Tik nežinau, iš kur tas gumbas pakaušyje atsirado? Pažiūrėk, ar ant lygintuvo neiššoko? Ne? Viešpačiui ačiū! Antraip kas jį pagal ką tik gimusį planą pusvelčiui bepirktų? O ko tu čia dabar vėl tuo filipsu panosėje mosuoji? Jei nepatinka kočėlas, leidžiu pasiimti keptuvę. Ir išvis gali nebevargti ir nebedaužyti mano makaulės - vis tiek toje smegenų dėžutėje atomų nebeliko. Na duokš greičiau tą daikčiuką, nes kaip trenksiu juo tau per galvą! Nors ne, netrenksiu. Dar suges. Aš - ne tu. Tai tu gero daikto saugoti nemoki. Na, gerai, nesupyk. Jei jau lygintuvą atėmiau, tai ir burnos aušinti nebeturiu laiko. Šachta dega, o ją reikia kuo skubiau gesinti. Tai aš jau lekiu, be proto tave mylėdamas. O grįžęs gal kaip nors tą meilę įforminsiu, jei draugai ir vėl prie šuns būdos nepririš. Užvakar jie taip kiauliškai pasielgė po to, kai mano nuosavas šešėlis (tai išdavikas) mane timptelėjęs už rankovės pargriovė. Kad policininkai į nuovadą negalėtų paimti, ėmė ir pririšo. Sugalvoja, žalčiai, kada nori. Tik ta grandinė man besivartaliojant žaizdą ant kaklo pritrynė. Užtat dabar puikiai įsivaizduoju, koks sumautas tas šuns gyvenimas.
