35 metų Maikas Hornas pasaulį apkeliavo per patį ekvatorių. Jis perkirto Atlanto vandenyną, Pietų Ameriką, Ramųjį ir Indijos vandenynus, Indonezijos salas ir Afriką. Maikas keliavo pėsčiomis, piroga, burlaiviu ir dviračiu. Svarbiausia - keliavo vienas. Išvyko 1999-ųjų birželio 2-ąją. Grįžo po pusantrų metų į pradinį tašką - Gaboną, apkeliavęs visą Žemę ties pusiauju. Vyrukui prireikė plieninės valios, kad pasiektų savo tikslą. Įkirtus gyvatei jis keturias dienas džiunglėse išbuvo aklas. Kolumbijoje persekiojo prekeivos narkotikais. Afrikoje buvo areštuotas kariškių ir nuteistas mirti, tačiau tik per stebuklą išvengė bausmės įvykdymo. Per audrą Viktorijos ežere vos nepaskendo. Maikas Hornas ištvėrė maliariją, maitinosi beždžionėmis ir kaimanais. Trumpai tariant, per pusantrų metų jis patyrė tiek nuotykių, kad jų pakaktų ne vienam gyvenimui. Grįžęs išleido prisiminimų knygą "Nulinė platuma". Spausdiname keletą epizodų iš jo prisiminimų.
Miškas tarytum siena
Aš antrą kartą atsisveikinu su Keti ir abiem dukrelėmis. Šis išsiskyrimas daug sunkesnis nei pirmasis. Mes žinome, kad kelionė per Atlantą - tik malonus paplaukiojimas palyginus su tuo, kas manęs laukia. Mano žmonos akyse sublizga ašaros, o ir aš vos sulaikau savąsias...
Manęs laukia 3 600 kilometrų tropikų džiunglėmis. Niekas niekada nebuvo perėjęs šio pragaro pėsčiomis. Visi be paliovos man kartojo, kad žmogus nepajėgus to padaryti, kad tai tiesiog neįmanoma. "Neįmanomi dalykai būna tada, jeigu pats taip nusprendi!"- išdidžiai atsakydavau.
Atėjo metas patikrinti savo teiginį.
Taigi stengiuosi susikoncentruoti, tačiau pajuntu spaudžiant paširdžius. Nejaugi aš tikrai nusprendžiau tai padaryti? Staiga suabejoju. Vidinis balsas man sako, kad tereikia žengti žingsnį atgal - ir visi supras, ant manęs niekas nesupyks. Taip, galbūt, tačiau aš... Ką aš pagalvosiu apie save?
Keista. Noriu žengti į džiungles, visu kūnu palinkstu jų link, tačiau mano kojos tarytum įaugusios į žemę. Jos nepaklūsta kūnui.
Prireikia gero pusvalandžio, kol sugrįžta energija ir motyvacija. Pamažu liaujuosi žiūrėjęs į neįžengiamą mišką kaip į priešą, į pabaisą. Mintimis susitaikau su juo, nes suprantu, kad priešingu atveju jis manęs nepriims. Tada vikriu judesiu išsitraukiu iš kuprinės šone pritvirtintos makšties kardą ir džiunglės mane praryja...
Tegalvoju vien apie tai, kad būtina kuo greičiau peržengti negrįžimo ribą, sugriauti visus tiltus bandymui grįžti atgal. Įniršęs kapoju kardu, skindamasis kelią pirmyn. Miškas, į kurį skverbiuosi, toks tankus, o virš galvos tokia tiršta 30-40 metrų aukščio lapija, kad beveik tamsu. Kai kur prieinu absoliučią tamsą. Akivaizdu, kad čia niekada nepabuvo saulės spindulys. Toks jausmas, tarytum būčiau vandenyno dugne...
Per minutę į priekį pasistumiu vos po kelis metrus. Aukštos žolės plaka blauzdas ir šlaunis, lianos ir šakos kabinasi už ant nugaros pritvirtintos aukščiau galvos iškilusios kuprinės... Bandau susikoncentruoti dar vienam žingsniui, dar vienam kirčiui į kelią pastojusią lianą. Svarbiausia - bandau negalvoti apie šią 3 500 kilometrų džiunglių sieną, apie manęs laukiantį nesibaigiantį džiunglių pragarą.
Trečioji diena
Ateina metas pačiam pavirsti plėšrūnu. Kai plaukiau laivu, turėjau pakankamai vietos kelionei reikalingam maistui susikrauti. Čia, džiunglėse, negaliu šešis mėnesius tampytis maisto ant nugaros. Privalau medžioti ir žvejoti, kad turėčiau ką valgyti. Viskas priklauso nuo mano, kaip medžiotojo, talento. Medžiotojo be ginklo...
Gidas indėnas per stažuotę prieš trejus metus mane daug ko išmokė. Tarp visų kitų gudrybių jis pabrėžė, kad norint džiunglėse ką nors sumedžioti, pirmiausia reikia pačiam atsidurti medžiojamojo vietoje. Būtina ne tik pasirodyti, bet ir sugebėti į save patraukti dėmesį, sukelti smalsumą ir apetitą. Versdamas auką bėgti savęs nepamaitinsi.
Mano pagrindinį meniu sudaro žemaūgės antilopės, beždžionės ir laukinės kiaulaitės. Šie gyvūnai tokio ūgio, kad pajėgiu juos sugriebti už sprando. Laukinė kiaulė - tai šerno atmaina. Jos mėsa - labai švelni ir sultinga.
Aš moku paspęsti spąstus, žinau, kuo privilioti beždžiones, tačiau mano pirmoji medžioklė užsitęsia, o beždžionėlės mirtis sunki. Tai žiauru, tačiau kai reikia išgyventi, ši sąvoka atsiduria antroje vietoje. Džiunglėse visada galioja džiunglių įstatymai.
Temsta... Manau, rytoj pakartosiu medžioklę. Užkuriu laužą ir kepu tai, ką sugavau. Jaučiuosi taip, tarytum būčiau sugrįžęs į akmens amžių: sumedžiojau, nužudžiau, suvalgiau... Trys vienas po kito sekantys veiksmai nuo pat žmonijos užgimimo.
Septynioliktoji diena
Prieš pietus miškas prasiskiria tarytum mostelėjus burtų lazdele. Virš galvos suspindi tokia skaisti saulė, kad net akina. Pamatau dangų, nuo kurio jau buvau atpratęs. Priešais atsiveria, mano akimis žiūrint, milžiniška pelkė... Pažiūrėjus į žemėlapį paaiškėja, kad esu dviejų upių santakoje. Tuo paaiškinama ir ši, kaip pažymėta žemėlapyje, 80 kilometrų ilgio pelkė. Neverta net galvoti apie jos apėjimą. Laimei, iš žemėlapio aišku, kad šioje vietoje ji siauriausia.
Sprendžiant iš visko, einant tiesia linija bus ne daugiau kaip 600 metrų. Dabar geriausia proga išbandyti batus... Tačiau problema ne vanduo, o kaip skustuvo ašmenys iš vandens kyšančios žolės. Apsimaunu specialias kelnes, užsivelku marškinius ilgomis rankovėmis, tačiau labai gailiuosi nepasiėmęs pirštinių.
Apie dešimt minučių stoviu ant kranto ir atlieku pozityvių minčių pratimą. Žinau, kad mano kūnas kentės, tačiau dvasios jėga turi man padėti nugalėti kliūtį. Po to imu kardą į rankas ir leidžiuosi į pelkę. Mano kojos sminga į dvokiančią pliurzę, iš kurios į paviršių kyla sprogstantys burbulai. Nežinau ir net nenoriu žinoti, per ką einu. Tai siaubinga. Svarbiausia - judėti pirmyn. Kiekvienas žingsnis - kančia. Per pirmąsias keturias valandas nueinu apie pusę kelio. Pajuntu, kad tuojau nugriūsiu, jeigu kelias minutes nepailsėsiu. Užsimerkiu ir... stovėdamas užmiegu. Po akimirkos atsibundu, nes dvokiantis sugedęs vanduo trykšteli tiesiog į veidą.
Ir vėl einu. Mano rankos žaizdotos, aš nebepajėgiu išlaikyti kardo. Apima pagunda grįžti atgal, tačiau atsisakau šios minties nepaisydamas skausmo. Juk nebeturiu kito pasirinkimo, kaip judėti pirmyn. Dar kartą sustoju. Bet ką atiduočiau už penkiolikos minučių poilsį. Nors už dvi minutes. Taigi vėl užsnūstu, tačiau veidui palietus vandenį atsitiesiu ir kaip automatas judu pirmyn. Dabar aš esu džiunglių, kurias sudaro skustuvų ašmenys, kalinys. Žolės iki kraujo raižo mano kūną. Aš vis labiau kraujuoju. Nuėjau daugiau negu pusę kelio, tačiau kitas pelkės kraštas man atrodo už daugybės kilometrų. Bet kokia kaina privalau judėti pirmyn, jeigu nenoriu čia numirti. Pagaliau išropoju kitame krante ir nugriūnu. Praslinko apie dešimt valandų, kol perbridau 600 metrų pelkę. Mano rankos tebekraujuoja. Visa laimė, kad pirštai tebėra jautrūs, tad prie pirmosios medžių poros pririšu savo hamaką ir su visais rūbais įsiropščiu į jį. Žinoma, visas šlapias. Užmiegu lyg negyvas.
Pabundu tiktai kitą rytą. Pamatau per pelkę iškirstų žolių brydę. Ji nepriekaištingai tiesi, tačiau atrodo, kad kiekvienas jos metras man kainavo daugybę gyvybių. Ilgai žiūriu į liūną, kuris man daug daugiau nei paprasta pelkė. Tai taškas. Taškas, nuo kurio kelio atgal nėra. Aš išeisiu iš šių džiunglių ir pasuksiu į vakarus jau vien todėl, kad nereikėtų iš naujo patirti šio pragaro.
