1) Vienintelio šūvio aidas atsilieps visą gyvenimą 2) 1994-ųjų Velykos pakeitė pareigūno gyvenimą
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nemenčinė. Rami Arklių gatvelė. Vienuoliktuoju numeriu pažymėtame pakankamai dailiame, tačiau vis dar nebaigtame įrengti name gyvena buvęs Nemenčinės policijos nuovados vadovas Viktoras Šiušis ir trys jo mylimos moterys - žmona Henrika bei dukros - vienuoliktokė Elena ir devintoje klasėje besimokanti Vilma. Giedrame, nuolat besišypsančio vyriškio veide - nė menkiausio praeityje įvykusios didžiulės nelaimės šešėlio. O juk beveik prieš aštuonerius metus Viktoro gyvybė kabojo ant plauko. 1994-ųjų Velykų, kurios žymiai pakeitė tolesnį likimą, šis ištvermingas vyriškis nepamirš visą gyvenimą...
Nerami Velykų diena
Tai atsitiko balandžio trečiosios vakarą. Pas tėvus atšventęs Velykas, pavakary Viktoras su šeima grįžo namo. Tuo metu jis vadovavo Nemenčinės policijos nuovadai, tačiau minėta diena buvo laisva. Staiga netikėtai krūptelti privertė čaižus telefono skambutis. Budintis policininkas pranešė gavęs žinią, jog netoliese, šalia karinio dalinio su šautuvu ant peties vaikštinėja girtas vietinis gyventojas Antonas Gulbickis ir grasina "gavęs leidimą" iššaudyti visus - ir šunis, ir žmones... Šis vyriškis Viktorui buvo gerai pažįstamas jau dešimt metų. Pastarojo žmona ne kartą raštu bei žodžiu kreipėsi į nuovadą, konkrečiai - į tuo metu apylinkės inspektoriumi dirbusį Viktorą, nurodydama, jog sutuoktinis girtauja, mušasi ir prašė jį sutramdyti. V. Šiušiui ne kartą teko kviesti greitąją pagalbą ir kartu su medikais lydėti Antoną į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, iš kurios, po kokios savaitės jau gerokai aprimęs, jis keliaudavo į namus. Deja, praėjus kuriam laikui A. Gulbickis vėl imdavo girtauti (pats gamindavosi naminę) ir panaši istorija kartodavosi nuo pradžių... A. Gulbickis buvo gerokai įkyrėjęs ne vien žmonai - jis dažnai konfliktavo ir su karinio dalinio vadovybe bandydamas įrodyti, jog dalis kareivinėms priklausančių ūkinių pastatų stovi ant jo žemės. Gal todėl vyriškis čia dažnai užeidavo ir laisvai elgdavosi - lyg būtų savo namuose.
Užsispyrėlio sutramdymas baigėsi liūdnai
Taigi, sužinojęs, jog Antonas šlaistosi su nelegaliai laikomu šaunamuoju ginklu, Viktoras gerokai sunerimo. Iš jo buvo galima tikėtis visko, nes šis žmogus buvo nenuspėjamas. Nuėjęs į nuovadą ir radijo ryšiu išsikvietęs budintį ekipažą, Viktoras su jais nuvažiavo į grasintojo namus. Antono namuose degė šviesa, o viduje aiškiai matėsi, jog šeimininkas yra ginkluotas. Pareigūnams pabeldus į langą (durys buvo iš vidaus užrakintos) ir paprašius atiduoti šautuvą, pasigirdo grasinimas visiems eiti šalin, nes tuoj pasipils šūviai. Tapo aišku, jog reikalas rimtas, todėl reikėjo bet kokia kaina nuginkluoti šį žmogų, kol jis nepadarė rimto nusikaltimo. Toje pačioje nuovadoje dirbantis kolega keleriais kojų spyriais išlaužė duris, o Viktoras nedelsdamas smuko vidun. Koridoriuje ir kambaryje buvo visiškai tamsu - šeimininkas pasistengė išjungti šviesą. Ieškodamas elektros jungiklio V. Šiušis pasisuko, tačiau tą pačią akimirką pasigirdo šūvis ir nuovados vadovas kairiajame šone pajuto deginantį skausmą. Automatiškai, jausdamas grėsmę ir bandydamas apsiginti, Viktoras iš savo tarnybinio ginklo taip pat paleido tris šūvius... Kulkos nieko nekliudė. V. Šiušis jautė, jog silpsta. Buvo be galo pikta, kad A. Gulbickis į jį pataikė. Tuo pačiu mintys neleido visiškai atsipalaiduoti, nes nuovados vadovas suvokė, jog reikia iš čia kaip nors išeiti, nes kitaip šių namų šeimininkas juos visus iššaudys - juk lauke likę kolegos ginklų neturėjo... Viktoras išsvirduliavo į kiemą, priėjo prie budinčio ekipažo automobilio, kolegoms atidavė pistoletą... Tuomet jis dar nebuvo praradęs sąmonės ir skubiai svarstė, ką daryti toliau - kviesti greitąją pagalbą ar pačiam važiuoti į ligoninę... Nusprendęs, jog savo jėgomis Vilniaus nepasieks, vyriškis paprašė vežti jį į Nemenčinės ligoninę. Tuo metu iš karinio dalinio pareigūnams į pagalbą jau skubėjo pastiprinimas. Deja, nuo šios akimirkos Viktoro sąmonė aptemo...
Gyvenimas baltoje palatoje
Ligoninė, gydymasis, ilga bei sunki kova už būvį atvertė naują Viktoro gyvenimo puslapį. Po visą naktį trukusios operacijos Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje paaiškėjo, jog A. Gulbickio paleista kulka buvo kiaurai perskrodusi Viktoro kairįjį šoną, sužalojusi plaučius, šonkaulius, blužnį, skersinę žarną bei skrandį ir išlindusi tarp stuburo slankstelių. Ją vėliau ekspertai rado A. Gulbickio namuose, ant grindų, už poros metrų nuo tos vietos, kur stovėjo sužeistas nuovados viršininkas. Beje, jeigu V. Šiušis nebūtų pasisukęs, A. Gulbickio paleista kulka būtų pataikiusi tiesiai jam į širdį. Medikai taip pat patikino, jog jauno vyro gyvybės nebūtų pavykę išgelbėti, jeigu jis į gydytojų rankas būtų patekęs bent 15 minučių vėliau... Viktoras turėjo iškęsti net septynias operacijas, ligoninėje su pertraukomis praleido daugiau nei pusmetį, o gydėsi iš viso apie metus. Porą mėnesių jis buvo visiškas bejėgis. Prie Viktoro lovos dieną naktį budėjo artimieji. Daugiausia valandų čia prarymojo ir nuoširdžiai savo vyru rūpinosi žmona Henrika. Namuose likę dukros buvo priverstos gyventi savarankiškai - jos pačios gaminosi valgį, kūreno krosnį, prižiūrėjo namus...
Kotletą leido tik pauostyti
Viktoras dabar tik su šypsena prisimena pačias sunkiausias savo gyvenimo akimirkas. Sužalojimai buvo nepaprastai sunkūs ir pavojingi, todėl nenuostabu, jog jau po pirmosios operacijos prasidėjo įvairios komplikacijos. Sunkiai gijo perrėžtas skrandis (siūles laikę siūlai ištirpo), susidarė pūliniai... Net du mėnesius Viktoras buvo maitinamas skystu maistu per vamzdelį, išvestą tiesiai į skrandį, o su "maišeliais" vaikščiojo daugiau nei pusę metų. Jis be galo pasiilgdavo normalaus maisto, tačiau žmona gražiai apskrudusį kotletą leisdavo tiktai pauostyti... Per gydymą numetęs net 24 kilogramus svorio vyriškis šypsodamasis prisiminė, jog tuomet tikrai įvertino maisto skonį ir negalėjo suvokti, kaip anksčiau valgydavo skubėdamas, be jokio pasimėgavimo.
Nenorėjo, kad žmona atitektų kitam
Kas Viktorui padėjo išgyventi pačiomis sunkiausiomis akimirkomis? Į šį klausimą vyriškis atsako paprastai:
- Buvau didelis egoistas ir baisiai bijojau, kad žmona neatitektų kitam... Be to, buvo nebaigtas statyti namas, mažos dukros - kaip jos visos būtų be manęs išsivertusios?.. Aš tiesiog buvau priverstas išgyventi... Beje, gyvenimas ligoninėje buvo savotiškai įdomus. Tuo metu vyko daug įvairių susišaudymų, kartais vienoje palatoje tekdavo gulėti ir su mafijoziais, ir su nuo jų nukentėjusiais žmonėmis. Iš tokių ligonių lūpų išgirsdavau daug įdomių istorijų...
Iš kaltininko atgailos nesulaukė
V. Šiušis iki šiol nepaprastai dėkingas ne tik medikams (ypač - sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjui Romui Drąsučiui ir kartu su juo pirmąją operaciją atlikusiam Antanui Vaitkui), bet ir Vilniaus rajono PK vadovui Mečislovui Poplavskiui, bendradarbiams. Jie sunkioje situacijoje atsidūrusį Viktorą palaikė ne tik morališkai, bet ir parėmė materialiai. Na, o iš paties kaltininko nukentėjėlis nesulaukė nei paramos, nei užuojautos. Praėjus maždaug pusantrų metų po šio, vos tragiškai nepasibaigusio įvykio, įvyko teismas. A. Gulbickis savo kaltę neigė, tikindamas, jog iššovė netyčia, kojai kliudžius užtaisytą šautuvą, ir nežinojo, kad į jo namus bandė patekti pareigūnai... Deja, dar ir dabar Viktoras kuo puikiausiai prisimena paties Antono pasakytą frazę, kurią jis išgirdo belsdamasis į langą ir prašydamas įleisti vidun:"A, tai čia tu, Nemenčinės komisaras..." Skaudžiausia tai, jog teisme A. Gulbickį itin aktyviai gynė ir nuo jo visąlaik kentėjusi žmona, ir kaimynė, kuriai kažkada Antonas prie durų rankenos buvo prijungęs elektros laidus... Vis dėlto teismas įrodė A. Gulbickio kaltę ir jį nuteisė devynerius metus kalėti. Nuo to Viktorui nė kiek ne lengviau, nes šio įvykio pasekmės jį persekios visą gyvenimą.
Jaunas pensininkas
Nors V. Šiušiui dar tik keturiasdešimt treji - jis jau pensijoje. Anksčiau laiko atsisveikinti su mėgstamu darbu, kuriam atidavė dvidešimt savo gyvenimo metų, Viktoras buvo priverstas būtent dėl prarastos sveikatos. Po šio sužalojimo v. Šiušis buvo pripažintas invalidu ir negalėjo dirbti teisėsaugos sistemoje. Beje, Viktoras neabejoja, jog jam pavyktų susirasti kokį nors darbą, tačiau tuomet tektų atsisveikinti su pensija. Šiuo metu sudėjus kuklų žmonos atlyginimą bei Viktoro pensiją kiekvienam šeimos nariui tenka po 400 litų. Tai nėra dideli pinigai, jų vos užtenka pragyvenimui. O šeima dar jauna, atitinkamų lėšų reikalauja dukrų išlaikymas bei mokymasis, vis dar nebylius priekaištus siunčia taip ir nebaigtas įrengti gyvenamasis namas. Na, o apie kokias nors išvykas, įdomesnes atostogas netenka net pasvajoti. Kol kas šeima dar nė karto nepabuvojo užsienyje - netgi nuvažiuoti į pajūrį nėra galimybių. Nors vieta, kurioje gyvena Šiušiai - pakankamai graži, už poros šimtų metrų pušynas, kiek tolėliau - Gėlos ežeras, iš kitos pusės teka Neris, tačiau kasdien matyti tą patį peizažą šiek tiek nusibosta. tačiau nei Viktoras, nei jo žmona Henrika neverkšlena - esą reikia susitaikyti su tuo, kas yra. Vis dėlto Viktorui skaudžiausia, jog įstatymai neleidžia jam šiek tiek pačiam pasikoreguoti savo gyvenimo. Juk, galų gale jis nukentėjo vykdydamas pareigas...
- Jei būčiau 60-ies ar daugiau metų - galėčiau sau ramiai gyventi gaudamas pensiją, tačiau dabar poreikiai dar šiek tiek didesni, - šypsodamasis guodžiasi nukentėjęs pareigūnas... - Na, o dabar, kai noriu gauti tam tikrą adrenalino dozę, einu į buvusią darbovietę - Nemenčinės nuovadą ir sėdęs į tarnybinį automobilį keletui valandų tampu budinčiojo ekipažo nariu...
Visiškai pamiršti darbo buvusioje darbovietėje Viktoras negali. Vyriškis tikina, jog niekas nepasikeitė po to, kai jis nusivilko pareigūno uniformą ir atidavė pažymėjimą. Jeigu dabar pastebėtų, jog daromas nusikaltimas - nė kiek nedvejodamas bandytų jam užkirti kelią. Jokios, net ir skaudesnės pasekmės, kurias jis patyrė beveik prieš aštuonerius metus, nesustabdytų...
