Nors Danijos Karalystė yra viena seniausių Europoje monarchijų, gyvuojanti nuo X amžiaus, tačiau, mūsų akimis žiūrint, tai - socialistinė valstybė. Nesvarbu, kad šalį valdo karalienė Margreta II, kad ji tvirtina įstatymus ir netgi gali paleisti parlamentą - bet žemesnė valdžia priklauso pačių žmonių renkamoms taryboms. O svarbiausia, kad Danijoje - nemokamas mokslas ir medicina, didelės pensijos ir dar visa krūva socialinių garantijų.
Bedarbių rojus
Iš principo Danijoje galima gyventi ir nieko nedirbant. Kai kas tuo ir naudojasi. Ypač sostinėje Kopenhagoje. Yra tam tikra žmonių grupė, kartą per 3 mėnesius besikreipianti į socialines įstaigas ir prasitęsianti ne tik socialinę pašalpą, už kurią galima laisvai pragyventi, bet ir dar išsiprašanti pinigų šiltiems rūbams, naujiems baldams ar kokiai nors gitarai, dažams arba teptukams. Taip bandoma tinginius pratinti prie bet kokio darbo. Tegul groja, piešia, lipdo skulptūras - gal kas nors išeis ir bus naudinga visiems? Bedarbiai gali lankyti ir įvairius kursus - tada pašalpa dar padidinama. Tačiau, aišku, toks gyvenimas žavi ne visus. Dauguma savo gera nori susikurti savomis rankomis. Ir tai Danijoje įmanoma.
Piniginės vis pilnėja
Danijos ministrų kabinetas bene stabiliausias Europoje. Vyriausybės čia kasmet nesikeičia. Net 9 metus šalį valdė socialdemokratai, o pernai, metų pabaigoje, rinkimus laimėjo centro dešinės koalicija. Prieš kelerius metus buvo parengta ir priimta programa "Danija-2005", kurios tikslas - paversti šalį pavyzdine valstybe. Ne tik Danijos, bet ir kitų šalių finansininkai tiki, kad tai bus padaryta, nes ir dabar Danijos reitingai beveik visose sferose aukščiausi arba vieni iš aukščiausių. Pagrindinis šalies eksportas - žemės ūkio produktai. Po karo darbo našumas žemės ūkyje išaugo 10 kartų. Šiandien danai tris kartus turtingesni nei kada nors per paskutiniojo amžiaus pusę. Sumokėjusi visus mokesčius, kiekviena danų šeima per mėnesį vidutiniškai gauna apie 15 000 kronų (tai maždaug 7 500 litų). Apie 7 000 litų yra ir minimalus atlyginimas. O, pavyzdžiui, mokytojas uždirba maždaug 12 000 litų, valdininkas - irgi panašiai. Gerokai daugiau uždirba teisininkai, gydytojai. Jų atlyginimas - per 20 000 litų. Daugiau nei bet kur Europoje ir JAV Danijoje uždirba ir darbininkai, inžinieriai. Beje, ir mokesčių danai moka bene daugiausia - per 50 procentų. Ir niekas dėl to neprotestuoja, nes visi žino, kad dalis mokesčių sugrįžta per nedarbingumo lapelius, pensijas ir pašalpas. Štai ir paskutinė socialinė apklausa patvirtino, kad danai sutinka mokėti tokius mokesčius, o kas penktas netgi nepyktų, kad jie būtų dar didesni. Svarbu tik kad ir socialinė pagalba būtų efektyvi. Štai čia ir yra tikrasis socializmas. Šalį ant savo pečių išlaiko vidurinioji klasė, mokėdama už bendruomenės klestėjimą. Kad už tos klestinčios bendruomenės slenksčio neatsidurtų studentai, jaunos šeimos ir pensininkai, valstybė ir perskirsto dalį pajamų.
Tezė "Mes visi vienoje valtyje" pavertė Daniją ne tik šalimi, kur gaunami didžiausi atlyginimai, bet ir šalimi, kur turčiai mažiausiai skiriasi nuo prastuomenės. Į Lietuvą atvykę danai labai stebisi, kad pas mus taip skirtingai gyvena atskirų socialinių grupių ar profesijų žmonės. Danijoje turtingieji ne tokie turtingi, kaip kitose šalyse, o vargšai ne taip nuskurdę, kaip kitur.
Kainos kandžiojasi
Dabar, kai žinote, kiek uždirbama Danijoje, jūsų nestebins ir tos šalies kainos. O jos tikrai ne mūsų kišenei. Ir toliau, kad būtų aiškiau, kainas pateiksime ne daniškomis kronomis, o lietuviškais litais. Vienkartinis važiavimas autobusu Kopenhagoje - 6,5 lito. Galima mokėti ir vairuotojui. Už 43 litus galima nusipirkti juostelę dešimčiai važiavimų. Turistams verta nusipirkti "Copenhagen Card". Su ja galima ne tik važinėtis autobusais ar metro, bet ir aplankyti muziejus, į kuriuos einant šiaip reikia mokėti apie 40 litų. O turistinė kortelė 24 valandoms kainuoja 87, 48 valandoms - 147, o 72 valandoms - 197 litus. Akivaizdi nauda. Maistas irgi labai brangus. Priėję prie parduotuvių lentynų ir pamatę nedideles kainas neskubėkite džiaugtis. Iš pradžių atkreipkite dėmesį, už kokį kiekį šita kaina. Dažniausiai rašoma, kiek kainuoja pusė kilogramo arba šimtas gramų. Tai štai: kiauliena - apie 30, rūkytas kiaulienos kumpis - apie 70 litų. Užvalgęs kumpio užsinorėjai atsigerti? Litras vandens parduotuvėje - 10 litų, 0,33 litro alaus - taip pat 10 litų, pigiausias vynas - 40 litų. Kavinėje alus - iki 40 litų, vynas - nuo 100 litų, puodelis kavos - 10 litų. Restorane suvalgius dviem po vieną karštą patiekalą ir išgėrus po taurę vyno reikėtų pakloti apie 200 litų. Į geresnį restoraną be 500 litų nėra ko ir eiti. Įėjimas į naktinį klubą - 25 litai, į Kopenhagos džiazo centro barą ir diskoteką - 25 litai, o jei norėsite pasiklausyti koncertą, sumokėsite dar 35 litus. Įėjimas į Tivoli parką - 25 litai, o už visus atrakcionus reikia mokėti atskirai. Įsėdimas į taksi automobilį - 11 litų, o kiekvienas nuvažiuotas kilometras - dar po 4 litus. Brangu? Vietiniams tai - normalu.
Trys dirba - keturi valgo
Dabar, apžvelgę kainas, galime toliau pasakoti apie danų gerovę. Danai jau svarsto, kas bus, kai susidarys tokia situacija, kaip pas mus - kai vienas dirbantysis dar turės išlaikyti ir vieną pensininką. Šiuo metu Danijoje situacija labai palanki - vienam pensininkui tenka trys dirbantieji. Apskaičiuota, kad 2030-aisiais vienam pensininkui teks du dirbantieji. Per tą laiką manoma, kad gyvenimas pailgės net 5 metais. Tad jau dabar galvojama, kaip reikės įtraukti į darbą nelabai gausias jaunimo gretas ir kaip išlaikyti senuosius specialistus. Danijoje varyti žmogaus į pensiją niekas neskuba, nes kompanijose vertinamas patyrimas. Pačios firmos, nelaukdamos jokios pagalbos iš valstybės, dažnai gydo savo darbuotojus nuo narkomanijos ar alkoholizmo. Retas reiškinys Danijoje - streikas. Visi darbo ginčai išsprendžiami derybomis arba teisme. Stiprios ir profsąjungos - jos sugeba apginti dirbančiųjų teises. Gal todėl net 8 iš 10 danų patenkinti arba labai patenkinti savo darbu.
Raudonos turkų vėliavos
Kas gi jaudina danus? Prognozuojama, kad po 20 metų imigrantai iš Turkijos, Libano ir Somalio sudarys apie 14 procentų visų gyventojų. Tai bus istorinė permaina, nes dar prieš kelerius metus šalyje gyveno net 99 procentai danų. Tiek vienos tautybės žmonių gyvena labai retoje valstybėje. Šiuo metu imigrantų daugėja. Per Pasaulio futbolo čempionatą, kai Turkija laimėjo rungtynes, į Kopenhagos gatves pasipylė automobiliai, pasipuošę raudonomis Turkijos vėliavomis. Miestas iš karto paskendo automobilių signalų triukšme. Į tokį džiaugsmo proveržį danai žiūrėjo su šypsena, bet jau kitą dieną vykusi libaniečių demonstracija buvo labai triukšminga ir gąsdinanti. Ir vienoje, ir kitoje demonstracijose neapsieita ir be policijos įsikišimo. Tai ir jaudina kai kuriuos danų politikus. Jie mano, kad netolimoje ateityje protestantiškų bažnyčių varpų skambesį nustelbs musulmoniški šauksmai iš minaretų. O policijai bus vis sunkiau įkalbėti jaunimą laikytis tvarkos. Kad nurimtų išgėręs danas, pakanka pagąsdinti policija, o gerklingųjų pietiečių kartais nenuraminsi ir rimbu.
Tačiau kiti sako, kad toks baiminimasis neturi jokio pagrindo, o be imigrantų danų ūkis neišsivers. Tačiau toks požiūris nepopuliarus. Danai labai saugo tai, kas daniška. Net į Europos Sąjungą danai stojo labai nenoriai, o į vieningos valiutos rinką žiūri labai įtariai. Europos Sąjungos administracija, danų akimis, - biurokratų lizdas, pasiruošęs sutrypti nacionalinę valdžią. Ir nors gąsdinama, kad, jei Danija ir toliau nedalyvaus kai kuriose Europos Sąjungos programose, jai bus atimta balsavimo teisė, danai neskuba peržiūrėti savo pozicijų.
Alus - tik daniškas
Danų patriotizmas matomas ir iš išorės. Važiuodamas per šalį vargiai pamatysi sodybą, prie kurios neplevėsuotų balta ir raudona Danijos vėliava arba bent siauras tautinis kaspinas. Butuose šis nacionalinis simbolis stovi kur nors ant palangės. Danijos vėliavai jau beveik 700 metų.
Danija - rūkančiųjų šalis. Dūmą iš panosės leidžia ir jaunas, ir senas. Tas dūmas būtinai turi būti daniškas. Dauguma traukia "Prince". Jei Kopenhagos gatvėse pamatysite praeivį su "Marlboro" pakeliu, žinokite, kad tai - ne danas. Normalus šalies gyventojas jokiu būdu nerūkys importinio tabako. Beje, "šaudyti" cigarečių nei gatvėje, nei kavinėse čia nepriimta. Gal todėl, kad rūkalai labai brangūs.
Alų danai irgi geria tik savo gamybos. Bet yra pasidalinę į dvi stovyklas: tie, kurie geria "Tuborg", ir tie, kurie geria "Carlsberg" alų. Ir niekaip danas nesupras to, kuris geria šviesų "Tuborgą" ir tamsų "Carlsberg" alų. Alus būtinai turi būti tos pačios markės.
