Savivaldybių rinkimai šįkart gerokai aktyvesni ir kitokie nei kada nors anksčiau. Pirmiausia todėl, kad jie pradeda pamečiui vyksiančių kitų rinkimų maratoną- būsime varginami dar trejų rinkimų kampanijų. Visoms partijoms šie savivaldybių tarybų rinkimai-repeticija, parengtų veikimo scenarijų pabandymas, prisitaikymas dirbti pakeisto rinkimų įstatymo aplinkybėmis. Kita vertus, pastarieji rinkimai išryškino ir naujas grėsmingas jų organizavimo spragas. Ir ne tik neatitikimas Konstitucijai čia svarbus. Keičiant rinkimų įstatymus, atkreiptinas dėmesys į kitus kliuvinius, kurie neužtikrina jų skaidrumo, neužkerta kelio galimoms manipuliacijoms žmonėmis.
Pirmiausia didelių abejonių kelia įvairaus lygio rinkimų komisijų sudarymo tvarka - čia dominuoja partinio atstovavimo principas, netgi kiekybiškai apibrėžtas pagal turimų mandatų skaičių Seimo, savivaldybių rinkimuose. Partijų atstovai, paprastai pavieniui, išnešioja rinkėjų pažymėjimus - kas gali garantuoti, kad jie tai sąžiningai atlieka, kad jau tuomet nepradeda agitacijos. Balsavimą namuose organizuoja ir jame dalyvauja taip pat jie, ir balsavimo rezultatus skaičiuoja ir t.t. Juk galima kam nors, seneliams ar socialinės rizikos asmenims, net nenunešti rinkėjų pažymėjimų, o paskui už juos pabalsuoti namuose...Iš esmės tokiu pačiu principu sudaryta ir Vyriausioji rinkimų komisija. Šiuo požiūriu partijos yra pagrindinės rinkimų organizatorės, taigi turinčios interesą save išryškinti, ginti tik save, o ne visuomenės dalyvavimą.
Valstiečių liaudininkų sąjungos atvejis, kai jų kandidatų sąrašuose ryškiai dominuoja vieno sektoriaus valstybinė biurokratija ir naudos gavėjai, išryškina ir dar vieną problemą, kuri bus aktualesnė kito lygio rinkimuose, ypač Seimo ir Prezidento: įstatymai šiandien nedraudžia sutelkti į vieną jėgą gerai organizuotas interesų grupes, turinčias savo rankose ir administracines galias bei gausius kitokius resursus. Tas pats gali atsitikti ir atsitinka savivaldybių rinkimuose, kai daugumos merai taip pat turi išskirtines galimybes sutelkti administracinį aparatą. Visiškai suprantama, kodėl Seimo daugumos ar mažumos taip įnirtingai dalinasi vadovavimą atskiriems sektoriams: vyksta kova dėl galimybės manipuliuoti jų visais ištekliais, biurokratija, struktūromis, finansais. Pagrindinis klausimas, kaip užkirsti kelią partijoms manipuliuoti valstybine biurokratija.
Nemenka problema yra ir valstybės lėšomis finansuojamos reklamos organizavimas. Nei radijo, nei televizijos laidose debatai yra neįmanomi, kad ir kaip stengtųsi žurnalistai, nes partijos teturi vieną tikslą - kaip nors prisistatyti ir kuo platesniu mastu, geografija. Kaip beprovokuotų žurnalistai, partijos vis tiek daro savo. Akivaizdu, kad būtinos kitokios taisyklės, nes tik gerai organizuotose debatuose ryškėja kandidatų kompetencija ir gebėjimai. Dabar svarbiausia - neperžengti laiko limito.
Ko gero svarstytina, ar nebūtų tikslinga griežtai atriboti politikus ir valstybės tarnautojus, įtvirtinant pastarųjų partinį nepriklausomumą, t.y. valstybės tarnautojas gali būti kandidatu tik atsisakęs valstybės tarnybos. Tokia norma padėtų labiau išgryninti rinkimų komisijų sudarymą: jose turėtų dirbti jokiai partijai netarnaujantys biurokratai, o partijos tik siūlytų stebėtojus. Komisijos būtų atsakingesnės, labiau pasiruošusios dirbti, nes dabar partijų deleguoti žmonės kartais neturi ir jokio supratimo, ką ir kaip reikia dirbti. Tokios nuostatos įtvirtinimas neleistų Seimo daugumos partijoms naudotis kokios nors „prichvatizuotos‘ ministerijos ir jai pavaldžių institucijų galimybėmis, merams - savivaldybių struktūromis ir t.t. Rinkimų praktika skatina tikslinti įstatymus, juos griežtinti, kad būtų apginta žmogaus teisė nevaržomai pasirinkti ir laisvai balsuoti. Žinoma, yra ir kitų problemų, jos neskubamos spręsti - tai ir partijų bei rinkimų kampanijų finansavimas, politinės reklamos organizavimas ir kt. Neskubama, nes naudinga pačioms partijoms, kurių atstovai yra Seime.
Valentinas Stundys yra Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) pirmininkas
