1. Pirmiausia nederėtų švaistytis "partijų" sąvoka. Dabartinės personalinės Brazausko, Paulausko, Prunskienes, Uspaskio(jo klapčiukų - Graužinienės-Daukšio) ir Zuoko "partijos" iš tikrųjų nėra jokios partijos. Tai - lovio siekiančiųjų būreliai, kuriems Lietuvos visuomenė niekada nerūpėjo. Tarnaus nors ir pačiam velniui, kad tik leistų "kombinuoti".

2.Kad ir kaip bebūtų gaila, bet Sąjūdžio iškovojimais pasinaudojusi TS greitai užsikrėtė paranojišku vienvaldiškumo siekiu. Jos viršūnėje susiformavo "neklystančiųjų" grupuotė, kuri pati sudaužė savo galimus sąjungininkus: krikščionis demokratus, tautininkus, net politinius kalinius. Galų gale ji tapo "amžinąja opozicija", nes kaip patogu sėdėti, kai nereikia už nieką realiai atsakyti. Tie, kurie nesutiko su Kubiliaus-Razmos-Juknevičienės tercetu, buvo apšaukti marginalais.

3. Lyderio vaidmuo labai svarbus, bet jo nepakanka partijai atsirasti. Kada išsikristalizuos partijos, kurios tikrai atstovaus atskiriems visuomenės sluoksniams (stambiajam kapitalui, smulkiesiems verslininkams ir nedidelių sklypų savininkams, inteligentijai ir kt.) dar labai sunku prognozuoti. Pagrindinė sąlyga - pati visuomenė turi pradėti laikytis įstatymų ir civilizuotai rūpintis savimi, o ne laukti valdžios malonių. Turi pasibaigti parsidavusių liumpenų siautėjimas žiniasklaidoje, o nykių vidutinybių - kultūroje. Pavyzdžiui, ką gali pasiekti tautininkai, jei jie suskilę į kelias smulkias grupeles? Kas laukia krikščionių demokratų, jei jie nesugebės patraukti plačiųjų visuomenės sluoksnių, kuriems priimtiniausia jų ideologija? Kas laukia liberalų, jei jie ir toliau vaidysis ir neapsivalys nuo zuokinių perėjūnų? Ar ir toliau gyvensime nesuvokdami demokratinės valstybės misijos, nepajėgdami atsikratyti primityviausios posivietinio kumetyno elgsenos stereotipų?

1. Pirmiausia nederėtų švaistytis "partijų" sąvoka. Dabartinės personalinės Brazausko, Paulausko, Prunskienes, Uspaskio(jo klapčiukų - Graužinienės-Daukšio) ir Zuoko "partijos" iš tikrųjų nėra jokios partijos. Tai - lovio siekiančiųjų būreliai, kuriems Lietuvos visuomenė niekada nerūpėjo. Tarnaus nors ir pačiam velniui, kad tik leistų "kombinuoti".

2.Kad ir kaip bebūtų gaila, bet Sąjūdžio iškovojimais pasinaudojusi TS greitai užsikrėtė paranojišku vienvaldiškumo siekiu. Jos viršūnėje susiformavo "neklystančiųjų" grupuotė, kuri pati sudaužė savo galimus sąjungininkus: krikščionis demokratus, tautininkus, net politinius kalinius. Galų gale ji tapo "amžinąja opozicija", nes kaip patogu sėdėti, kai nereikia už nieką realiai atsakyti. Tie, kurie nesutiko su Kubiliaus-Razmos-Juknevičienės tercetu, buvo apšaukti marginalais.

3. Lyderio vaidmuo labai svarbus, bet jo nepakanka partijai atsirasti. Kada išsikristalizuos partijos, kurios tikrai atstovaus atskiriems visuomenės sluoksniams (stambiajam kapitalui, smulkiesiems verslininkams ir nedidelių sklypų savininkams, inteligentijai ir kt.) dar labai sunku prognozuoti. Pagrindinė sąlyga - pati viusomenė turi pradėti laikytis įstatymų ir civilizuotai rūpintis savimi, o ne laukti valdžios malonių. Turi pasibaigti parsidavusių liumpenų siautėjimas žiniasklaidoje, o nykių vidutinybių - kultūroje.

Problemų nesprendžia ir šis M. Kundroto straipsnis. Kodėl partijos kovoja tik dėl valdžios, o ne ideologiniuose frontuose? Kodėl jos savo programose nesiūlo alternatyvių visuomenės ir valstybės gyvenimo vizijų? Kodėl nereaguoja į Konstitucinių normų pažeidimus privatumo, asmens teisių, nuosavybės teisės ir rinkimų teisės srityse? Ar bando autorius pasigilinti į šias problemas, ar tik supažindina su statistika, kas ir kiek kartų skilo?

Partijų fragmentaciją skatina proporcinių rinkimų sistema. O korupcijai sąlygos atsirado dėl netinkamai apribotų kompetencijos ir galių ribų. Kai vykdomoji valdžia leidžia įstatymus pati sau, nieko gero ir negalima buvo laukti. Partijos tapo tik instrumentais kovai dėl valdžios. Visai atvirai jau teigiama: pagrindinis partijos tikslas - valdžia. Netgi partijų, nesančių valdžioje, atstovai bet kurioje diskusijoje teisinasi: - O ką mes galime padaryti? Juk nesame valdžioje!

Tai kas tada visuomenė? Išeina, kad niekas, jei patikėtume tokiomis kalbomis.

teisingai