Albertas ONIŪNAS
Kauno apygardos teismas po pertraukos tęs Ričardo Baratinsko (37 m.), pravarde Marafonas, Vlado Gembuto (42 m.), pravarde Geležinis, Sauliaus Narkevičiaus (48 m.) ir Vyčio Čėsnos (26 m.) bylos nagrinėjimą. Ketvertukas teisiamas už penkis nužudymus, turto prievartavimą, ginkluoto nusikalstamo susivienijimo kūrimą ir kitus nusikaltimus.
Kėdainietis V. Gembutas - buvęs sovietinės armijos tuometinio Leningrado karinės apygardos dziudo čempionas, černobylietis. Jis palaikė santykius su Panevėžio organizuotomis gaujomis. R. Baratinskas anksčiau buvo teistas už turto prievartavimą, laikomas gaujos smegenimis, planavo ir organizavo daugelį verslininkų pagrobimų. S. Narkevičius dirbo administratoriumi viešbutyje. Jo krikštasūnis V. Čėsna nusikaltimuose dalyvavo kaip pagalbininkas - saugojo aukas, kasė duobes, naikino įkalčius.
Įrodyta dar ne viskas
Gauja šiuo metu teisiama tik už dalį nusikaltimų, kuriais yra įtariama. Jie buvo įvykdyti 1999 - 2000 metais. Likusi dalis tebėra tiriama Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriuje. Pirmoji iš jau įrodytų žmogžudysčių yra Antano Vaišnio, vieno iš bendrovės "Vaizdas" bendrasavininkų. Jis nužudytas 1999 metais, nes S. Narkevičiui buvo skolingas 100 000 JAV dolerių ir skolos nesugebėjo laiku grąžinti. Tais metais gauja užsiėmė spirito ir narkotikų kontrabanda, o likusiu laiku grobdavo turtingus verslininkus, tikėdamiesi gauti išpirką. Vienu pirmųjų aukų buvo pasirinktas verslininkas Rytis Baltrušaitis, pradurtos jo automobilio padangos. Tačiau verslininkas nesustojo - sugebėjo pasiekti Kauno rajone esančią Šlienavos gyvenvietę. Ten nusikaltėliai jau nebedrįso vykdyti savo planų. Kėsintasi pagrobti ir buvusį krepšinio klubo "Atletas" prezidentą Zigmą Petrauską, kuris į darbą Kaune važinėjo iš Sargėnų gyvenvietės. Tačiau verslininkas sustojo itin judrioje, pagrobimui netinkamoje miesto aplinkkelio vietoje. Dar vienas verslininkas, sugebėjęs išvengti gaujos spąstų - skandalingai pagarsėjęs buvęs koncerno EBSW viceprezidentas Algirdas Pašukevičius. Jis, pamatęs užpuolikus, ėmė šaukti, atkreipė į save pašalinių dėmesį ir, išsinėręs iš striukės, pabėgo. Kitiems ne taip pasisekė.
Šūviai karinėje bazėje
Kaunietis Gvidas Galminas buvo įviliotas į S. Narkevičiaus automobilį ir nuvežtas į sodo namelį. Čia žmogus buvo laikomas, už jį reikalaujama išpirkos. Kai pagrobtojo brolis atvežė 50 000 JAV dolerių, G. Galminas buvo paleistas. Bene kruviniausias gaujos nusikaltimas įvykdytas praėjusių metų balandžio pradžioje. Tąsyk gauja sumanė pagrobti žinomą spirito kontrabandininką Egidijų Gaudzevičių, pravarde Lašas. S. Narkevičius Lašą pažinojo, todėl pasikvietė pasikalbėti verslo reikalais į savo automobilį. Kartu važiavo ir Lašo draugas Raimondas Karpavičius. Visi atvyko į Kėdainių rajone esančią buvusią sovietų armijos karinę bazę. Čia R. Karpavičius išsyk buvo nušautas kaip nereikalingas liudytojas, o E. Gaudzevičius nuvežtas į sodo namelį Sausinės kaime. Kelionės metu smūgiais į galvą apsvaigintas, surištomis rankomis ir ant galvos užmautu megztiniu E. Gaudzevičius bandė pabėgti ir automobiliu judant išvirto laukan. Tačiau buvo tučtuojau sugautas ir galva trenktas į automobilio variklio dangtį. E. Gaudzevičius puikiai suprato, kas jo laukia, todėl siūlė pagrobėjams savo draugo R. Karpavičiaus nužudymą "nurašyti" Latvijos nusikaltėliams, taip pat perduoti dvi "furas" su iš Ukrainos atvežamu kontrabandiniu spiritu.
Liudytojams - mirtis
Susidorojus su R. Karpavičiumi ir sode įkalinus E. Gaudzevičių, nutarta pašalinti dar vieną nereikalingą liudytoją, žinojusį, su kuo išvažiavo E. Gaudzevičius. Tai artimas jo draugas ir patikėtinis Ričardas Pilsudskis. Jis buvo E. Gaudzevičiaus vardu iškviestas neva lydėti "furą" su prekėmis. Tačiau į susitikimo vietą prie pakaunėje esančios kavinės "Bistroma" R. Pilsudskis atvyko su savo svainiu Jonu Velykiu ir pažįstamu Vilmantu Čereška. R. Baratinskas nuviliojo visą trijulę į Raseinių rajoną, senojo Žemaičių plento pradžią. Čia jau laukė kiti gaujos nariai. Tik išlipęs iš automobilio pistoleto šūviais išsyk buvo nukautas R. Pilsudskis, nespėję išlipti iš automobilio sušaudyti ir V. Čereška su J. Velykiu. Abu pastarieji buvo dar gyvi, mat nusikaltėliai per vėlai apsižiūrėjo išnaudoję visus šovinius ir nebegalėjo paleisti į savo aukas kontrolinių šūvių. Kol žudikai kasė duobes savo aukoms, sunkiai sužeistas Jonas Velykis sugebėjo pabėgti, pasislėpė ir galop, išsikvietęs iš Kauno draugą, buvo nuvežtas ligoninėn. Nuo to ir prasidėjo gaujos demaskavimas. Bijodamas dėl savo gyvybės, J. Velykis ne iš karto, bet vis dėlto papasakojo pareigūnams apie šiurpios nakties įvykius. Ir teisme duodamas parodymus J. Velykis teigė bijąs dėl savo gyvybės.
Išsisukinėjimas nepadės
Nepavykus sudoroti visų E. Gaudzevičiaus pagrobimo liudytojų, buvo apsispręsta jį nužudyti. S. Narkevičius pasmaugė auką, o V. Gembutas dar subadė kūną peiliu. Teisme žudikai vertė kaltę vienas kitam. Teisėjui paklausus, kas saugojo aplinką, kai buvo nušautas R. Karpavičius, teisiamieji vienas po kito stojosi ir "prisipažino", kad buvo jie. Šaudžiusiojo vaidmens nė vienas nenorėjo prisiimti. Iš teisiamųjų parodymų nebuvo aišku, kas sulaužė E. Gaudzevičiui sprandą, nors apie tai klausė nužudytojo tėvas. Per tardymą davę pakankamai išsamius parodymus, teisiamieji ketino teisme viską supainioti, kad byla būtų grąžinta tardymui papildyti. Tačiau pareigūnai įsitikinę, kad taip neįvyks.
