Vos prieš kelis mėnesius visą šalį sukrėtė reto žiaurumo nusikaltimas. Iš pradžių buvo nužudyta 22-ejų įtariamojo pusseserė, vėliau – 24-erių nekilnojamojo turto agentė. Policijai patvirtinus, kad nusikaltimai susiję, buvo išplatinta B. Mikutavičiaus nuotrauka ir gyventojai paraginti būti budrūs.
Nors buvo sutelktos gausios pareigūnų pajėgos, lemtingą vaidmenį suvaidino kauniečių bendruomenė. Pirmosios įtariamąjį atpažino mama Aistė su dukra Gabija, besinaudojusios „Zello“ programėle.
Žilvino sukurta programėlė subūrė bendruomenę
Visą istoriją verta pradėti nuo Žilvino – jauno vyro, kuris sukūrė paieškoms svarbų „Zello“ kanalą. Būtent ši platforma tapo pagrindiniu įrankiu koordinuojant šimtų žmonių veiksmus.
Anot jo, iš pradžių jis, kaip ir daugelis, tiesiog sekė informaciją apie nusikaltimą, tačiau netrukus suprato, kad vien stebėti negana.
„Sekiau šitą istoriją ir vėliau paaiškėjo, jog ieškomas įtariamas asmuo. Stebėjau visa tai, galiausiai suvokiau, jog šitoj situacijoj gali pagelbėti mūsų vieningumas.
Mūsų šalis jau ne kartą įrodė, kokie mes esame stiprūs būdami kartu ir stodami vieni už kitus, todėl nusprendžiau sutraukti kitus žmones į paieškas“, – pasakojo jis.
Pašnekovo teigimu, programėlė veikė kaip racija – žmonės galėjo realiu laiku dalintis informacija, koordinuoti judėjimą ir išvengti chaoso.
Per pirmąsias valandas prie kanalo prisijungė šimtai, vėliau – tūkstančiai žmonių, tačiau, kaip pasakojo Žilvinas, kartu augo ir jo jaučiama atsakomybė už savanorius.
„Aš jaučiau už tuos žmones atsakomybę, kadangi jie galėjo pagauti ir visiškai nekaltą žmogų, kuris prie to neprisidėjo, todėl visą laiką mėginau įspėti – būkite atsargūs, nesiimkite kraštutinių veiksmų“, – kalbėjo Žilvinas.
Anot jo, nors istorija – liūdna, pareikalavusi dviejų merginų gyvybių, tačiau taip pat ji tapo gyvu įrodymu, kad bendruomenė, susitelkusi dėl bendro tikslo, turi milžinišką jėgą.
„Tiek kauniečiams, tiek visiems kitiems, kurie aktyviai stebėjo šitą susivienijimą, manau, joks blogis nebūtų baisus, kadangi esame visi iki galo vieningi“, – sakė jis.
Mama Aistė: niekada nepamiršiu žudiko veido
Nors Žilvino išradimas reikšmingai prisidėjo prie paieškų, vis tik didžiausią drąsą tą vakarą parodė mama Aistė kartu su savo 24-erių dukra Gabija. Susidūrusios su įtariamuoju jos ne tik neišsigando, tačiau puolė jį vytis ir tapo tikromis herojėmis.
Visgi, pradėkime nuo pat pradžių. Kaip pasakojo mama, paieškose ji ryžosi dalyvauti dėl to, kad Gabija norėjo prisijungti prie jų. Mamos širdis vienos dukters į paieškas išleisti nenorėjo.
„Apie 19 valandą vakaro Gabija pasakė, kad nori dalyvauti tose paieškose. Tada baisu nebuvo, nes dalyvavo ir kiti savanoriai. Visgi, man tik automatiškai įsijungė saugiklis, kad dukra viena eiti negali, tada aš pasisiūliau eiti kartu. Mes susiruošėme ir išvažiavome“, – sakė mama.
Tą vakarą Kaune netrūko nei įtampos, nei susitelkimo. Informacija buvo koordinuojama per „Zello“ programėlę, žmonės būriavosi grupėmis, važiavo į skirtingus taškus, kad paieškos būtų kuo efektyvesnės.
„Viskas vyko per „Zelo“ programėlę, kur racijos būdu vienas kitam yra perduodama informacija. Per tą programėlę vis bendraudami nustatydavome, į kokį tašką važiuojame. Mes burdavomės grupėmis, važiuodavome būreliais“, – sakė mama.
Prisimindama gyvenimą pakeitusį vakarą, pašnekovė sakė, jog lemtinga akimirka atėjo apie 23.30 valandą, kai ji su dukra stabtelėjo prie Kalniečių parko. Per programėlę jos paprašė į vietą prisijungti daugiau žmonių ir nusprendė apžiūrėti teritoriją. Vos įėjus į parką, Gabija pastebėjo prie stulpo stovintį žmogų.
Pasak Aistės, sustingęs siluetas tuo metu buvo maždaug 20 metrų atstumu nuo jų. Tad pamažu artėdamos link vyro jos stebėjo jo elgesį, mėgino suprasti, ar tai tikrai tas pats ieškomas asmuo:
„Tada aš pasakiau, kad dėkime kelis žingsnius ir pažiūrėkime, kaip elgiasi tas žmogus. Padėjus kelis žingsnius [artyn], jis dar nejudėjo. Tada mes, save saugodamos, apeidamos jį lanku, toli nuo jo būdamos, pradėjome artintis. Jis nusisuko nuo mūsų į gatvės pusę, paėjo, sustojo, atsisegė striukę, kažką išsitraukė ir atsisuko į mus.“
Aistė pasakojo, kad jos su Gabija apsupo B. Mikutavičių, kuris tuo metu buvo pridengęs savo veidą, stengėsi jo neparodyti dviem moterims.
Aistė prisimena tuo metu mėginusi kalbinti įtariamąjį – kreipėsi į jį, pasisveikino. O štai tuo metu pasirodė keli vyrukai, kurių Gabija paprašė nepalikti judviejų su mama vienų, eiti kartu.
„Jis, žiūrėdamas tiesiai man į akis, pasitraukęs kaukę žemyn, sakė: ko jūs iš manęs norite, aš nieko nepadariau. Tada aš pamačiau iš akių, iš kaktos, iš plaukų, kad tai yra tas žmogus, kurio mes ieškome. Jis ėmė bėgti.“
Ji pasakojo, kad būtent iš bėgimo akimirkų dauguma matė vėliau išplitusius įrašus, kuriuose moterys su vyrais vijosi įtariamąjį. Aistė pasakojo, kad jos su Gabija pabėgo maždaug dešimt metrų ir pavargusios sustojo, o vyrukai jį nusivijo toliau ir sugavo.
Po šių įvykių Aistė sakė tik po visko suvokusi, kokioje pavojingoje situacijoje jos buvo atsidūrusios: „Tuo momentu pajaučiau tikrai didelę baimę. Bežiūrint į jo akis, jos buvo juodos, tuščios, be jokios gyvybės.“
Ji neslėpė, kad šis įvykis paliko gilų pėdsaką jos širdyje, o prisiminimai iki šiol sugrįžta. Dėl patirtų sudėtingų išgyvenimų Aistei po įvykio teko kreiptis pagalbos į specialistus.
Pati kaunietė pridėjo, jog B. Mikutavičiaus veido nepamirš niekuomet ir nors specialistai mėgina šią problemą spręsti, pati mama įsitikinusi, kad tai – vargiai įmanoma.
Nepaisant išgyvento sukrėtimo Aistė pasidžiaugė, kad tą vakarą tiek ji su dukra, tiek į pagalbą suskubę vyrukai galėjo užkirsti kelią dar vienai žmogžudystei.
„Taip, aš manau, kad tą vakarą galėjo būti tragedija ir ne viena, nes grėsmę iš to žmogaus aš mačiau, jis galėjo padaryti dar vieną nusikaltimą. Nužudyti mane ar mano dukrą... Šito įvykio niekada nepamiršiu nei aš, nei mano dukra, jis visada liks mano atmintyje.
Visgi, iš kitos pusės, gera ir malonu prisiminti tą vakarą, nes visi tie žmonės buvo didvyriai, nebuvo nė vieno mažiau ar daugiau veiklaus, visi buvo lygūs. Mes ėjome kaip didelė jėga sustabdyti kelią tolimesniems įvykiams, kurie galėjo atsitikti. Mus tikrai kažkas tą vakarą saugojo iš aukščiau“, – dalijosi mama.
Gabija: „Nenorėjau būti tas žmogus, kuris nuleis rankas“
Išgirdus mamos pasakojimą, natūraliai norėjosi išgirsti ir 24-erių Gabijos mintis apie tą vakarą, kai ji kartu su mama prisijungė prie paieškų Kauno mieste. Jauna moteris neslėpė – žinia apie nužudytas merginas ją sukrėtė, o ypač todėl, kad viena iš aukų buvo jos bendraamžė.
„Apie įvykius sužinojau iš „Facebook“ dienos metu, kai pamačiau žinią, kad nužudyta, jeigu neklystu, 22 metų mergina. Po kiek laiko pamačiau, kad ir kita mergina rasta, taip kraupiai“, – prisiminė Gabija.
Ji pasakojo, kad po žinios apie nusikaltimus jautė baimę – nenorėjo išeiti iš namų ir vengė viena vaikščioti mieste. Gabija pasakojo, kad manė, jog nusikaltėlis gali būti kažkur netoliese.
Vis tik, nors baimė buvo didelė, tačiau ji suprato, jog sėdėti ir laukti negali, reikia veikti. Dėl to penktadienio vakarą, pamačiusi kvietimą jungtis prie paieškų, ji priėmė ryžtingą sprendimą.
„Paspaudus ant nuorodos prisijungiau, pažiūrėjau, kiek ten mūsų yra, išėjau iš kambario ir paklausiau mamos, gal ir ji nori prisijungti, nes atsirado ta grupė, ieško. Paskui pasileidome ir kokį pusvalandį tiesiog klausėmės tos racijos.“
Gabija pasakojo, kad prisidėti prie paieškų ją skatino teisingumo jausmas ir noras nelikti abejingai.
„Nenorėjau būti tas žmogus, kuris tiesiog nuleis rankas, nes man patinka teisybė. Aš noriu, kad būtų išaiškinti nusikaltimai, būtų pagautas žmogus“, – sakė ji.
Gabija prisiminė, kad kraupiausias paieškų momentas – susitikimas akis į akį su įtariamuoju. Ji pasakojo, kad tuo metu nė nenutuokė, kokį pavojų jis gali kelti.
„Kontaktas su žudiku atrodė kraupiai. Nežinojome, ką jis išsitrauks, ką jis padarys, kokie jo tikslai <...> Tuo momentu, kad pagaučiau Beną, negalvojau apie savo saugumą. Pagalvojau tik po visko, kas galėjo nutikti“, – kalbėjo jauna moteris. Ji svarstė, kad įtariamasis galėjo pulti ar panaudoti paslėptą ginklą.
Nors ne vienam iš mūsų toks žygdarbis atrodo sunkiai protu suvokiamas, o įtariamąjį gaudžiusių moterų drąsa priverčia išsižioti, vis tik pati Gabija savo vaidmeniui paieškose didelio dėmesio neskiria.
„Jaučiuosi gal tiesiog padarius gerą darbą, bet tikrai nesijaučiu čia kažkokia išskirtine, nes dirbome“, – teigė ji.
Jauna moteris pripažįsta – jei galėtų atsukti laiką, būtų labiau saugojusi save ir mamą, nes užplūdus adrenalinui apie savo sveikatą mąstė nedaug. O galiausiai pridūrė, kad jau nuo mažų dienų jos didžiausias noras yra siekti teisybės.
Mamos su dukra indėlis neliks pamirštas
Kauno apskrities policijos vadovas Mindaugas Akelaitis pabrėžė, kad lemtingą vakarą viskas vyko itin greitai.
Pasak jo, pranešimai apie pastebėtą įtariamąjį buvo gauti beveik vienu metu – minutės čia buvo svarbiausias faktorius. Kol vieni žmonės stebėjo aplinką, kiti skambino pagalbos tarnyboms, o pareigūnai taip pat greitai reagavo į gautą informaciją Kaunas mieste.
„Kai bandai dėlioti faktus, užtrunki labai ilgai, bet tiems žmonėms, kurie betarpiškai ten dalyvavo, tai buvo minučių reikalas – pastebėti, bėgti, skambinti, po to laukti policijos“, – sakė jis.
Jis akcentavo, kad nors policijos pajėgos tuo metu buvo mažesnės nei susirinkusių savanorių bendruomenė, pareigūnai taip pat vykdė patikras ir siekė užtikrinti saugumą.
O jau prabilus apie įvykį, M. Akelaitis sakė, kad po įtariamojo sučiupimo mama su dukra aiškiau suvokė, kokio pavojaus vos per plauką buvo išvengta:
„Po realaus susidūrimo su tuo žmogumi adrenalinas išgaravo ir jos labai aiškiai suvokė, kokia buvo grėsmė. Ekstremaliose situacijose žmogaus prigimtis gali paskatinti elgtis taip, kaip gyvenime nesvajotume. Tačiau jų drąsa ir įsipareigojimas kitų saugumui tiesiog išsiveržė.“
Pareigūnas pabrėžė, kad mamos ir dukros poelgis buvo pilietiškumo ir bendruomeniškumo simbolis. „Jos galėjo išsigąsti, nusisukti arba nuspręsti, kad tai ne jų reikalas, tačiau vedamos noro padėti bendruomenei jos nepasidavė – liaudiškai tariant, lipo per save ir darė tai, kas svarbu ne tiek joms, kiek visiems kitiems“, – sakė jis.
Apie mamos ir dukros drąsą kalbėjo ir žurnalistė Vaida Girčė. Ji prisiminė pirmą kartą jas sutikusi nužudytų merginų pagerbimo akcijoje prie Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios.
„Man tikrai kilo pasididžiavimo jausmas – drąsos, tiesos, stiprybės, ryžto eiti ieškoti. Nežinau, ar jos galvojo, kas nutiks, jeigu sutiks įtariamąjį, jis elgsis agresyviai, bet vis tiek buvo drąsu“, – sakė V. Girčė.
Ji pabrėžė, kad visuomenės gebėjimas susivienyti skaudžių įvykių akivaizdoje yra ypatingas.
„Kartais esame susipriešinę, turime skirtingas nuomones, bet kai nutinka tokios situacijos, žmonės geba užmiršti viską ir susivienyti dėl vieno tikslo – kad mieste būtų ramiau ir būtų galima toliau gyventi
Aistė ir Gabija turbūt yra darnios, vieningos Kauno bendruomenės veidas – tie žmonės, kurie parodo, kaip kritiniu momentu gali veikti pilietiškumas, drąsa ir noras saugoti kitus“, – teigė žurnalistė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
