O žolių, kaip sako žinovai, šiuo metu gamtoje apstu nuo dzūkiško, vyrams reikalingo vadinamojo stanaunyko iki moterims kartais taip reikalingų dobilų. O kur dar gėlės ir lapeliai, skirti patiriantiems nuolatinį stresą raminti.
Tik štai suskubti turime ne tik dėl to, kad Joninės ant nosies, bet ir todėl, kad dėl sausros gėlės ir žolės nužydi žaibiškai.
Vaistinius visiems žinomus čiobrelius pamiškėje skina senjorė Aldona. Žiedas po žiedo, moteris renka atsakingai, kad nepažeistų ir taip šiemet labai silpnų čiobrelių krūmų – juos nuskurdino sausra. Tiesa, senjorė dairosi ne tik čiobrelių.
„Čiobrelių, jonžolių, paskui ką aš dar... dilgėlių prisiskinu“, – vardina vilnietė Aldona.
Svarbiausia, kaip sako žoliautoja, suspėti iki Joninių, mat tai pats geriausias metas rinkti žoles ir net rišti vantas. Augalai iki Joninių išsaugo geriausias savo savybes.
„Prilaužai, suriši, tai jos tokios, taip laiko. O jau po Joninių, tai užmerkei, ir nukrito lapai, tai kas čia per vanta“, – kalba Aldona.
Koks gi žoliavimas be liepukų, ir kokia gi vaistažolių lentyna be šių kvapnių žiedų. Ir nors medžio pavadinimas pats suflreuoja, kad liepukus turėtume rinkti liepos mėnesį, nieko baisaus, kaip sako gamtininkai, kad jie žydi jau nuo birželio vidurio.
Mat ir sausra karaliauja, ir žydi dabar visai ne lietuviškos liepos.
„Tai dažniausiai hibridinės amerikinės liepos. Plačialapėmis vadinamos, bet tai net ne vienos rūšies, o daugelis kitų. Mūsų vietinė mažalapė liepa. Jos iš tikro lapai apskritučiai. Maži. Ir žiedai maži. Bet ji kvepia penkis kartus daugiau“, – aiškina gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Žolelių žinovė, tradicijų centro „Būties ratu vadovė“ Rita Balkutė sako, kad be tradicinių mums jau gerai žinomų vaistinių augalų dar iki Joninių galime pasiruošti ir mažiau žinomų, bet ne ką mažiau naudingų. Pavyzdžiui, retas žino, kad be akį traukiančių jonažolių, kūnui ir sielai gali būti naudingi ir darže augantys bijūnai.
„Bijūnai viena pagrindinių gėlių, kurias galime gerti kada mums stresiukas kažkoks. Nervai. O mamos ypatingai duodavo bijūnus vaikams nuo išgąsčio“, – kalba R. Balkutė.
„Ji nuostabų kvapą skleidžia, ir vien tas kvapas ne tik pats augalas, bet ir malonumas kažkoks, kai mes geriam arbatą mus gali nuraminti“, – pasakoja R. Balkutė.
Yra augalų, kaip šypteli žolininkė, naudingų vien tik vyrams arba vien tik moterims. Tokių galima rasti net savo gėlių darže.
„Stanaunykas, Dzūkijoje taip vadina. O tikrasis lietuviškas pavadinimas yra žiemė. Stanaunykas auga ten pas mane darže, na, moterys sakydavo, kad vyrams padeda, kad stovėtų. Tegu išbando ir pasižiūri, ar veikia, ar neveikia“, – pasakoja žolininkė.
O moteriškas augalas – moteržolė.
„Čia jos taip ir vadinasi – moteržolės. Moterys jeigu kraujuodavo labai arba vaikų nesulaukdavo, tai va tas žoles, irgi jas taip...“, – kalba R. Balkutė.
Kur dar žolės, turinčios dvigubą naudą – pavyzdžiui gaurometis. Jeigu norime būti energingesni, turime gerti arbatą ryte, o vakare gauromečio arbata suteikia ramybę ir padeda atsipalaiduoti.
O kas nenori žoliauti dėl sveikatos, gali iš žolių burtis, nes Joninių naktį, kaip sako žolininkė, pildosi visi burtai. Tereikia išsirinkti patikusius augalus ir rasti žmogų, kas paaiškins reikšmes.
Senovėje, kaip sako žolininkė, prieš Jonines moterys eidavo į pievą ir žengdavo septynis žingsnius į vieną, septynis žingsnius į kitą pusę, ir taip surinkdavo trejas devynerias žoles. O jau su jomis eidavo pas moterį, kuri mokėjo burti ir taip išaiškindavo žolių reikšmes, kas gi tais metais laukia vienos ar kitos moters. Na, o tiems, kas netiki jokiais burtais, žolininkė pataria Joninių naktį sėdint prie laužo bent išsitepti kvepiančiomis žolėmis – nauda bus, mat uodai bijo eterinių aliejų ir nepuls siurbti kraujo.
Plačiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
