Situacija žemės ūkio ir maisto produktų rinkoje įtempta ir nėra požymių, kad artimiausiu laiku ji pagerės. Prie kilusių problemų prisideda ir kai kurių rinkos dalyvių egoizmas, kai negarbingais būdais siekiama pelno pasinaudojant silpnesnių rinkos dalyvių bejėgiškumu. Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju laisvos rinkos dėsniais pasitikėti negalima – būtina papildoma tiek finansinė, tiek teisinė valstybės ir ES parama. Apie tai žemdirbių organizacijų atstovai klausinėjo Žemės ūkio rūmų tarybos posėdyje dalyvavusios žemės ūkio ministrės Virginijos BALTRAITIENĖS bei artimiausių jos pagalbininkų.
Kokios Lietuvos galimybės kompensuoti nuostolius dėl sumažėjusių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų?
V.B. Yra Vyriausybės patvirtintas priemonių planas. Žinoma, tikėjomės, kad jis bus konkretesnis. Nors Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) teikė pasiūlymus ir dėl PVM peržiūrėjimo, ir dėl nuostolių kompensavimo iš valstybės biudžeto, tačiau Vyriausybė kol kas nieko nenumatė. Noriu pridurti, kad ŽŪM tikisi aktyvesnės paramos iš savo socialinių partnerių – žemdirbių interesus ginančių organizacijų. Kol kas pritarta žemdirbiams anksčiau sumokėti tiesiogines išmokas, ir tikiuosi, kad tai bus padaryta jau spalio mėnesį. Tiesa, šiam pasiūlymui dar turės pritarti Seimas. Prioritetas bus skiriamas pieno sektoriui ir galvijų augintojams. Be kita ko, ruošiamos lengvatos norintiesiems gauti paskolas apyvartinėms lėšoms – ūkininkams planuojame teikti garantijas už paimtas paskolas bei kompensuoti dalį palūkanų.
ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis. Briuselyje mums visada patariama pirmiausia išnaudoti visas rizikos valdymo ir rinkos organizavimo priemones, tačiau Europos Komisija (EK) jau pritarė, kad būtų taikomas produktų privataus saugojimo mechanizmui. Lietuva pareikalavo, kad intervencinės produktų supirkimo kainos būtų ne mažesnės nei vidutinės liepos mėnesį galiojusios supirkimo kainos. Kol kas EK nepritarė šiam mūsų pasiūlymui, tačiau tikėkimės, kad sprendimui turės įtakos tai, kokią poziciją užims rugsėjo 12 dieną Lietuvoje apsilankęs ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Dačianas Čiolosas. Jis susitiks su žemės ūkio ministre, pieno ir mėsos gamintojų organizacijų atstovais bei Seimo Kaimo reikalų komiteto nariais.
Ką ŽŪM padarė, kad panaikinus pieno gamybos kvotas neigiamas poveikis gyvulininkystės sektoriui būtų kuo mažesnis?
R.K. Drąsiai sakau: mes padarėme viską, ką galėjome padaryti. Yra priimtas vadinamasis pieno paketas, yra galimybė pieno gamintojų organizacijoms derėtis dėl pieno supirkimo kainų, buvo skirta lėšų kooperatinei pieno perdirbimo įmonei, numatyta galimybė naujajame plane su didesniu intensyvumu remti investicinių pieno ir mėsos sektorių projektų įgyvendinimą. Be to, ŽŪM siūlo iš nacionalinio biudžeto toliau prisidėti prie žemdirbių rėmimo pagal tas pačias schemas, pagal kurias numatyta daugiau lėšų skirti gyvulių augintojams paremti.
Kiek per naująjį 2014–2020 m. laikotarpį bus kompensuojama už žemės ūkio technikos įsigijimą ir kada prasidės paraiškų priėmimas?
ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktorė Vilma Daugalienė. Iš EK gavome pastabas dėl Kaimo plėtros programos projekto, jį pataisysime, vėl pateiksime EK ir tada paskelbsime paraiškų priėmimą. Numatyta, kad įsigyjant žemės ūkio techniką bus kompensuojama 50 proc. išlaidų, tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, jauniesiems ūkininkams ir ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse bus kompensuojama 60 proc. išlaidų, taigi maksimali parama gali būti 70 proc. Tikimės, kad paraiškas pradėsime rinkti lapkričio mėnesį. Primenu, kad ES reglamentai neleidžia finansuoti išlaidų technikai įsigyti, patirtų iki paraiškos pateikimo datos. Kokių priemonių ketinama imtis dėl kritusių jautienos supirkimo kainų, kurios gali turėti lemiamos reikšmės galvijininkystės sektoriaus ateičiai?
V.B. Viena iš galimybių – plėsti eksportą į naujas rinkas, kurios kelia reikalavimus kitaip nei mums įprasta, laikantis tam tikrų ritualų, skersti gyvulius. Tikimės, kad Seimas pagaliau tam pritars.
Kokių priemonių imamasi siekiant apibrėžti aktyvaus ūkininko sąvoką?
R.K. Problema kyla tik dėl tų, kurie turi pievų ir ganyklų, tačiau nelaiko gyvulių. Bus reikalaujama nors du kartus per sezoną nušienauti turimą plotą. Be to, su Finansų ministerija ir Valstybine mokesčių inspekcija konsultuojamės dėl privalomojo pajamų ir mokesčių deklaravimo ūkininkams, kurie teikia paraiškas gauti ES ir valstybės paramą. Jeigu deklaravimą pavyktų įdiegti, greitai apibrėžtume, kas yra aktyvus ūkininkas.
Ar įvertinus pokyčius rinkoje nevertėtų pakeisti sprendimą perskirstyti tiesiogines išmokas, t. y. už pirmus 30 ha neskirti 15 proc. papildomų išmokų. Ar apskaičiavote, kaip šis sprendimas paveiks žemės ūkio gamybą, ar sustiprins žemės ūkio sektorių?
V.B. Visos išsivysčiusios Europos valstybės prioritetą teikia smulkiems ūkiams. Tam pritariu ir aš. Štai Lietuvoje susiformavo stambūs augalininkystės ūkiai. Nesakau, kad jie valstybei nenaudingi, tačiau daug naudingiau būtų eksportuoti ne žaliavas, bet didesnės pridedamosios vertės produktus, o juos galėtų sukurti gyvulininkystės ūkiai. Gyvulininkyste galėtų užsiimti kaip tik smulkūs ūkiai, be to, jie sukurtų daugiau darbo vietų. Taigi vertindami finansinę naudą negalime ignoruoti ir socialinių reiškinių. Todėl sprendimas perskirstyti tiesiogines išmokas priimtas siekiant išlaikyti smulkius šeimos ūkius. Tarkime, kad dėl tiesioginių išmokų perskirstymo stambus ūkis praras apie 10 tūkst. Lt, tačiau smulkus ūkis gaus apie 3 tūkst. Lt. Stambiajam bus nedidelis praradimas, o smulkiajam tokia parama bus svarbi.
Padėtis rinkoje blogėja ir dėl kai kurių perdirbėjų savanaudiškumo, noro pasinaudoti esama padėtimi ir uždirbti net daugiau pelno nei paprastai. Kokių priemonių ketinate imtis?
V.B. Ne kartą raginome pieno perdirbėjus susidarius sudėtingai situacijai nepirkti pieno iš kitų valstybių, tačiau perdirbėjai mūsų raginimus ignoruoja. Jų elgesį prisiminsime, jeigu bus numatyta parama įmonėms modernizuoti, o kol kas kitų galimybių juos paveikti neturime. Kitas sprendimas – skaidyti viešuosius pirkimus, kad, pavyzdžiui, ligoninės ir visos socialinės įstaigos pirkimus darytų atskirai, tokiu atveju ūkininkams, ypač smulkiesiems, atsirastų daugiau galimybių už tinkamą kainą parduoti produktus. Latviai ir estai jau turi galimybių vežti veršelius, pavyzdžiui, į Turkiją. Paaiškėjo, kad Lietuva neturi sertifikatų eksportuoti veršelius į šią valstybę.
V.B. Mano žiniomis, šiuo metu galime vežti galvijus į 40 valstybių, o Vyriausybės plane numatyta skirti lėšų naujų rinkų paieškai.
Rusija jau įvertino patiriamus nuostolius ir atšaukė draudimus importuoti strateginius produktus, pavyzdžiui, jau leidžiama įvežti sėklines bulves, kitų augalų sėklas ir veislinius gyvulius. Gal Lietuva galėtų pasiūlyti ES, kad kol Rusija neatšauks embargo, ES ribotų strateginių produktų eksportą į Rusiją?
V.B. Mes galėtume pasiūlyti, tačiau labai abejoju ar EK pritars tokiam pasiūlymui, nes tokiu eksportu suinteresuotos kai kurios įtakingos ES valstybės.
Albinas Čaplikas
