O tu jiems paslaugiai pameti kamuolį....elgesys tamstos protu nesuvokiamas....griauti viską...kada pradesi dirbti...

Gauna ir konserva iš kojos. Štai prezidentas pavadino lanzzzbergio anūką opozicijos lyderiu emigracijoje, nepamiršo ir salų priminti

Gaila, kad politologas atsimena tik iki pernai metų. O Žemaitaitis "valstiečiams" valdant veikė ir kalbėjo konstruktyviai, o ne taip, kaip kremlinliberkonservata, kuri ir tada visus zombius siundė ant valstiečių, apsimesdami, kad jie čia niekuo dėti, tada ir dabar sukėlė visą savo tvartą ant kojų, nes "ne tuos" išrinkome

ne į temą, tačiau cirkas, manau, vertas dėmesio! Pažiūrėkite kas dedasi! Panašu, kad nusavintas beveik hektaras vaIstybinės žemės, tačiau žemėtvarkai tai visiškai neįdomu?!

ŠaItinis: peticijos . com/reikalavimas_del_valstybines_zemes_atlaisvinimo

tai jeigu leidžiasi daužomi kaip kilimėliai prie durų tai ir daužo,turi šitokią daugumą ir visiški lepšiai ir pataikūnai

Kokia keista naujiena čia iš tavo burnos

Lietuvoje vis dažniau matome šio reiškinio apraiškų. "Krepšelinė reforma" sugriovė mokytojų ir dėstytojų autoritetą, paversdama juos "švietimo paslaugos teikėjais". Įtakotukai, tokie kaip mokytojus mušti nebaudžiamai raginęs Algis Greitai, ar socialiniai tinklai tampa puikia terpe chamiškai elgtis su vyresniais, pjudyti kitaminčius, greitai mobilizuoti auditorijas, vykdyti moralinius teismus. Nors ideologinės kovos formos bei priemonės ir pasikeitė — plakatai tapo įrašais fb ar memais, gatvės tribunolai — virtualiais, bet emocinė mechanika liko ta pati: moralinė "vaivorykštinių sargybinių" teisuoliškumo ekstazė užgožia bet kokius argumentus, - jų nė nebereikia.
Lietuvoje šios tendencijos vis stipriau matomos ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir kultūros lauke. Pastarieji kultūriniai protestai peržengia meno ar idėjų ribas ir tampa moralinio teisimo forma: vietoj kūrybinio ginčo žmonės a priori suskirtomi į „teisingos“ ir „neteisingos“ pusės atstovus. Tokiu atveju menas, kuris turėtų jungti ir skatinti reflektuoti, ima kartoti chunveibiniškos revoliucinės moralės kalbą: „mes atstovaujame pažangai, o jūs – praeities liekana“.
Prie to prisideda ir ideologizuotas požiūris į istoriją - ypač Antrojo pasaulinio karo metų vertinimus, sovietmečio paveldą. Viešojoje kalboje vis dažniau pasigirsta frazės, kad mūsų sąmonė esą „užteršta“, kad reikia „išguiti sovietinį (ar neva antisemitinį) mąstymą“ arba „išnaikinti senąją kartą, kuri netinka laisvei“. Tokios metaforos pakankamai pavojingos. Jos atkartoja kinietišką „kovos su senienomis“ logiką, kai praeitis laikoma veikiau užkratu, o ne patirtimi, iš kurios tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų galima būtų mokytis, ką teigė dar senovės romėnai - historia est magistra vitae.
Panašiai veikia ir kai kurie vieši pasisakymai apie tradicines krikščioniškas vertybes.

AMB as vartosi grabe. Čia jų paskutinis pasispardymas, nugyventa ši partija užtektinai, imk Remyga tu vadovauti, nes pavadovavo Butkevičius ir pabėgo, pavadovavo Vilija ir pabėgo, tiesiog kaip koks mergos vaikas, pasakytų mūsų senoliai, dabar vadovauja laikinai iš Jonavos, gal iš Balbieriškio kas pribėgs pavadovauti. Nereikėjo jų nė rinkti, sėdėjo per pandemiją sau su dviem kaukėm, tegu būtų ir sėdėję.

Išsireiškimai, sakiniai primityvūs. Tikras runkelių elitas.

suski kremliaus.