Sekant Vyriausybės atstovų ir dažnus komercinių bankų analitikų komentarus viešojoje erdvėje apie šalies ekonomikos būklę ir jos perspektyvas, pasigendu vienos temos, apie kurią plačiai diskutuojama nuo Europos iki Jungtinių Valstijų, tačiau tik ne Lietuvoje. Kas nulėmė, kad šalies ūkio nuopuolis yra toks gilus, ir, kas turėtų būti daroma, kad panaši problema nepasikartotų ateityje?
Europos Sąjungoje aktyviai diskutuojama apie griežtesnę finansų sektoriaus kontrolę ir ne tik diskutuojama, o, galima sakyti, jau yra pasiektas politinis sutarimas tokią kontrolę vykdyti. Planuojam Europoje sukurti tris europines priežiūros institucijas, kurios prižiūrėtų, kad visos ES valstybės narės laikytųsi naujų rizikos vertinimo ir priežiūros standartų finansų srityje. Taip pat siūloma įkurti naują Europos sisteminės rizikos valdybą, kuri stebėtų rizikos veiksnius, galimai keliančius grėsmę ekonomikos stabilumui.
Kontroliuoti savo šalies finansininkus yra užsimojusi ir dabartinio JAV Prezidento Barako Obamos administracija. Nors dėl respublikonų priešinimosi JAV Senate reikiamas teisinių normų rinkinys dar nėra priimtas, tačiau tikimasi, kad sutarimas šioje srityje netrukus bus pasiektas.
Tiek Vašingtone ar Londone valstybių intencijoms kontroliuoti ir prižiūrėti finansų sektoriaus bendrovių veiklą, apriboti jų galimybes užsidirbti iš itin rizikingų sandorių, priešinasi finansų bendrovių lobistai, todėl baiminamasi, kad planuojamos reformos nebūtų iškreiptos ir neliktų tiesiog „fasadiniais“ pokyčiais.
Dabar grįžkime į Lietuvą ir pabandykime atsakyti į rašinio pradžioje iškeltą klausimą, kas lėmė, kad ekonomikos sąstingis mūsuose yra toks gilus. Atsakymas būtų – itin spartus ekonomikos augimas 2004-2008 metais. O kas nulėmė tokį greitą šalies ekonomikos spurtą? - Augantis vartojimas ir nekilnojamo turto sektoriaus suklestėjimas. Tiesa, šie du pagrindiniai ekonomikos augimo veiksniai, buvo skatinami paskolintais pinigais.
Šio laikotarpio Lietuvoje veikiančių komercinių bankų politika buvo liberali: vartojamosios ir būsto paskolos buvo dalinamos labai lengvai ir paskolų portfelis kasmet pūtėsi nebe procentais, o kartais. 2004-2007 metais Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai paskolino apie 47 milijardus litų (beveik 2 nacionaliniai biudžetai), o tuometinė vyriausybė netgi neturėjo apie tai tinkamos informacijos.
Šią paskolų „karštinę“ nebyliai palaimino ir „Lietuvos bankas“ - nepriklausoma valstybės institucija atsakinga už šalies pinigų politiką.
Akivaizdu, kad „Lietuvos bankas“ privalėjęs vykdyti kainų stabilumo priežiūrą, turėjo įvertinti tokių piniginių injekcijų poveikį ūkio raidai tiek trumpuoju periodu, pavyzdžiui, jo keliamą infliaciją, tiek ilguoju laikotarpiu – ekonominių burbulų susidarymo grėsmę, ir sudrausminti komercinius bankus, tačiau to nepadarė.
Apskritai, ekonomikos augimo metu buvo sukurta atmosfera, kad skandinaviškų bankų veikla nebuvo kvestionuojama. Ši situacija ir jos pasekmės yra pamoka ir man, kaip buvusiam finansų ministrui, kad pasikliauti komercinių ir, deja, „Lietuvos banko“ teikiama informacija bei įžvalgomis ne visada galima.
Kas vyko toliau, kartotis nebereikia. Šiandien, drauge su tais pačiais komerciniais bankais, stovime prie subliuškusio „ekonomikos burbulo“ ir jo sukeltos naujos emigracijos bangos, bedarbystės rekordų, socialinės apsaugos sistemos žlugimo ir realaus skurdo slenksčio.
Dabar pažvelkime, kaip Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai elgiasi šiandien. Ekonominės krizės metu iš vieno kraštutinumo – „skoliname visiems“, buvo mestasi į kitą – „neskoliname niekam“. Dėl tokių bankų politikos šuolių, šalies verslas vieną dieną buvo tiesiog atkirstas nuo jam gyvybiškai reikalingų apyvartinių lėšų.
Ir nors ES mastu skambėjo raginimai, taip pat ir iš įtakingo Europos Komisaro J.Alumnijos, spręsti dėl valstybinio iždo steigimo, Lietuvos Vyriausybė ir už pinigų politiką atsakingas „Lietuvos bankas“ priėmė sprendimą toliau kliautis Lietuvoje veikiančių komercinių bankų valia ir tiesiog laukti, kada jų skolinimosi politika ims keistis.
Atrodytų akivaizdu, kad per didelė komercinių bankų įtaka atsisuko ir prieš valstybės, ir prieš pačių komercinių bankų interesą, tačiau pripažinti, kad reikalinga griežtesnė finansų sektoriaus priežiūra ir reformos, leidžiančios valstybei efektingiau įtakoti pinigų politiką, įsteigiant valstybinį banką ar iždą, Lietuvoje atkakliai vengiama.
