Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt Vincentas papasakojo apie naują savo veiklą, išdavė, ką apie tai mano tėvai bei prabilo apie ambicingus ateities planus.
Naujos veiklos atradimas ir bendravimas su žmonėmis
Anot pašnekovo, kirpėjo amatas į jo gyvenimą atėjo per papildomo darbo paieškas bei sutiktus žmones.
„Tiesą sakant, niekada neplanavau tapti barberiu (liet. – vyrų kirpėju). Taip nutiko savaime. Prieš kiek daugiau nei metus pradėjau ieškoti papildomo darbo. Buvo vasara, tada buvau žmogus prie grilio „Pasaulio puodų“ Vasaros terasoje. Naršydamas pamačiau skelbimą, kad gerai žinomas Vilniaus barbershopas (liet. – vyrų kirpykla) „Red Light Barbers“ ieško administratoriaus. Atėjęs į darbo pokalbį buvau sužavėtas visos aplinkos.
Administratoriumi dirbau pusmetį, o tada apsisprendžiau ir pradėjau mokytis „Red Light Barbers“ akademijoje. Buvau ne vienas, mūsų grupę mokė puikūs instruktoriai – Jurgis Trukšinas ir Jokūbas Ilevičius“, – dalijosi jis.
Kaip sakė V. Radzevičius, kirpėjo darbe jį sužavėjo bendravimo pusė ir tai, kad monotoniškų dienų nebūna.
„Manau, ši profesija mane sudomino ne savo technine puse, bet ryšiu. Ryšiu su žmonėmis, su pasauliu... Kasdien vis labiau suprantu, kokią puikią progą turiu pažinti viską aplinkui, tikiu, kad pažindamas aplinką, gali geriau pažinti save.
Labiausiai patinka, kad kirptis reikia visiems. Nesvarbu, kaip gyveni, nesvarbu, ką veiki ar dirbi – mums visiems auga plaukai. O tai reiškia, kad niekada negali žinoti, koks žmogus atsisės į tavo kėdę. Niekada negali atspėti, kokią istoriją išgirsi ar kokio gylio pokalbį turėsi“, – kalbėjo Vincentas.
Kirpėjo amatas – sudėtingas
Tiesa, jis neslėpė, kad prieš prasidedant mokslams šioje srityje manė, jog viskas bus daug paprasčiau. Nepaisant to, noras tobulėti ir pasiūlyti klientams daugiau, nei daugelis kitų specialistų, užvedė nepasiduoti.
„Kai sugalvojau pradėti kirpti, galvojau, kad bus lengva. Gal net labai lengva, bet paaiškėjo, kad realybė – visiškai kitokia. Per pratybas akademijoje buvo momentų, kai klausiau savęs: kam čia atėjau? Buvo ir minčių, kad viso to išmokti – neįmanoma! Manau, kad taip yra visur, o viskas gali būti lengva, jeigu nori daryti bet kaip. Jeigu nori daryti gerai, o tavo motyvacija yra daugiau nei vien uždarbis – bus sunku.
Puikus pavyzdys yra kirpyklos, kur galvos šonus nuskuta vienu numeriu, viršų – kitu, kirpimą baigia per 20 minučių ir taip dirba 20 metų. Toks variantas man netinka – jausčiausi įstrigęs. Taisyklingame kirpime yra milijonai subtilybių... Vien tai, kokiu kampu įtempi žmogaus plauką, gali drastiškai keisti, kaip jis bus nukirptas. Prasideda formos, o ne visos formos tinka visiems.
Šį amatą galima paversti fabriku, bet tikiu, kad fabrikas nužudo kūrybą. Mano tikslas ir noras – pagal žmogų, pagal jo veido formą, hobius, darbą ir gyvenimo būdą sukurti jam šukuoseną. Tikiu, kad tik tokia šukuosena atrodys tinkanti būtent tam žmogui“, – dėstė kirpėjas ir muzikantas.
Tačiau techninės kirpimo subtilybės – ne vienintelis iššūkis, su kuriuo Vincentui teko susidurti pradėjus mokytis. Anot jo, dar daugiau atsakomybės atsiranda suvokus, kad į kirpėjo rankas žmogus patiki ne tik savo išvaizdą, bet ir pasitikėjimą savimi.
„Sunkiausia dalis vienareikšmiškai yra psichologinė. Kirpimas – tai didžiulis pasitikėjimas. Jeigu žmogus sėda į mano kėdę, jis pasitiki, kad ateinančiam mėnesiui ar savaitėms nesugadinsiu jo savivertės. Esu mėgėjas save nuvertinti, žinau, kaip tai trapu. Dalį šios pasaulėžiūros stipriai įkvėpė barberiai (liet. – vyrų kirpėjai) iš Klaipėdos – Vilius Pagojus ir Julius Sadas. Tai jie mane išmokė, kad linija tarp sveiko savikritiškumo ir savidestrukcijos – labai plona“, – atviravo vaikinas.
Mokytis šio amato Vincentas pradėjo žiemą, o dabar atlieka praktiką, kuri kiekvieną dieną praturtina naujomis žiniomis.
„Mokslus pradėjau vasarį, egzaminai vyko gegužę. Po mokslų prasidėjo vasara, o ją mano gyvenime okupuoja vandenlentės, stovyklos bei renginiai. Kai sezonas baigėsi, grįžau į „Red Light Barbers“, kur vis dar atlieku praktiką.
Amatas, mano akimis, neleidžia sustoti mokytis. Tikiu, kad patirtis be evoliucijos – nereikšminga, o teorija be praktikos – bevertė. Vengiu sakyti, kad kažką jau išmokau, nes visose savo srityse noriu ir likti amžinas studentas“, – teigė V. Radzevičius.
Ką apie šią veiklą mano garsūs tėvai?
Pasak pašnekovo, jo sprendimu mokytis kirpėjo subtilybių garsūs tėvai labai džiaugiasi – būtent jie jau kurį laiką skatino sūnų įgyti amatą.
„Mano paauglystėje buvo daug dalykų, bet ji niekada nebuvo stabili. 11-oje klasėje teko mesti studijas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Kai grįžau į Vilnių, tėvai vis užsimindavo, kad turėčiau mokytis amato. Užtruko, bet, štai – atėjo laikas, kai esu užtektinai subrendęs pripažinti, jog jie buvo teisūs. Tėvai labai džiaugėsi ir palaikė. Amato pradžia dažnai būna sunki, bet turėdamas jų palaikymą esu užtikrintas, kad viskas ateis savu laiku“, – tikino jis.
Tiek tėtis, tiek mama jau spėjo patikėti savo šukuosenas atžalai.
„Tėtį kirpau jau keletą kartų, mano sutvarkyta barzda jau yra debiutavusi ir „Vytaro fermoje“. Esu vyrų kirpėjas ir barzdaskutys, bet ir mamai kartą truputį pataisiau šukuoseną, kai pastebėjau nelygią vietą. Kas žino, gal kada imsiuosi ir moteriškų kirpimų, bet kol kas noriu įsitvirtinti vyrų kirpėjų rinkoje“, – išskyrė pašnekovas.
Nors tėvų palaikymas Vincentui svarbus, jų profesiniu keliu sekti jis niekada nesijautė įpareigotas. Priešingai – augimas žinomų žurnalistų šeimoje paskatino norą pačiam atrasti savo kryptį.
„Lūkesčių eiti tuo pačiu keliu niekada nejaučiau. Atvirkščiai – tai uždegė didelę ugnį manyje. Tėvai man davė savo pavardę, bet man ji mažai reiškia. Kur kas svarbiau turėti kažką savo, kurti savus dalykus. Tai gal nėra labai lengva ar smagu, bet tikiu, kad vertinga. Pavardė atidaro duris, bet žmones sulaikys tik mano kompetencija. Tai, kad neturiu lūkesčių, verčia mane statyti sau pastogę, o ne slėptis tėvų šešėlyje“, – sakė Vincentas.
Muzikos nepamiršo
Nors dabar V. Radzevičiaus didžiausią kasdienybės dalį užima laikas kirpykloje, muzikos kelio jis neapleido. Vaikinas neslėpė, kad šis kelias yra vingiuotas – pasitaiko ir kūrybinių duobių. Nepaisant to, šiuo metu jis gilina žinias ir muzikinėje sferoje.
„Muzika yra mano širdies ritmas. Turėjau sunkų laikotarpį po „Matau Pro Tavo Melą“ išleidimo. Jaučiausi išsisėmęs, tikiu, kad prie to prisidėjo ir finansiniai sunkumai. Man tiesiogine to žodžio prasme drebėjo kinkos, nes galvojau, kad praradau savo kūrybiškumą. Amatas suteikė tai, ko niekada dar neturėjau – stabilią kryptį. Net nepastebėjau, kaip amatas vėl sugrąžino kūrybą ir netgi pranoko senesnius įsitikinimus.
Pradėjau mokytis groti gitara, dainuoti. Visada sakiau, kad norėčiau sugalvoti savo žanrą ar žanrų junginį, o tam reikia žinių ir gilesnio supratimo apie muziką, ne tik apie tekstus. Tad pasislėpęs, lėtai, bet užtikrintai gilinu savo žinias ir ten.
Su nauja muzika nenoriu skubėti. Žinau, ką noriu kurti, girdžiu, kaip tai turėtų skambėti, bet dar reikia laiko, kol techniniai įgūdžiai leis kurti laisvai. Nepamirštu ir to, kad esu jaunas. Gal ne vaikas, bet ne daugiau nei paauglys. O tai reiškia, kad turiu laiko. Pažadais nesišvaistau, bet liko nebedaug laukti“, – intrigavo muzikantas.
Įvaldyta gitara ir užsidegimas skatina pašnekovą ieškoti savo skambesio. Tiesa, tam įkvepia ir kiti gerai žinomi atlikėjai.
„Po metų mokymosi gitara nebėra tas baisus įrankis, su kuriuo nežinau, ką daryti. Naujas dainas kuriu, bet jos labai eksperimentinės. Ieškau skambesio, kuris neabejotinai būtų mano. Tai daug laiko reikalaujantis procesas, kuriame nenoriu skubėti ir noriu juo pasimėgauti.
Daug įkvėpimo semiuosi iš metalistų („Korn“, „Slipknot“, „Pantera“), bliuzo (Robert Johnson, Colter Wall), užsienio ir lietuviško roko („Fojė“, „SIELA“, Marijonas Mikutavičius, „3 Doors Down“, „Jet“, „AC/DC“ ir kitų). Paskutiniu metu stengiuosi nebeklausyti dainų, kurias išsisaugojau grojaraščiuose, o vis atrasti naujų atlikėjų ar garsų“, – kalbėjo V. Radzevičius.
Atskleidė svajonę
Mąstydamas apie ateitį Vincentas patikino, kad ateities planuose ir svajonėse yra ne tik kirpėjo amato įvaldymas, bet ir dvi mylimas sritis sujungiantis projektas.
„Artimoje ateityje svajoju įvaldyti žirkles iki tokio lygio, kad galėčiau kurti šukuosenas, kurias matau savo galvoje. Gal tolimoje ateityje yra ir svajonių atidaryti savo saloną, bet kol kas, manau, konkurencija yra per didelė. Kasdien Lietuvoje atsiranda po naują barbershopą (liet. – vyrų kirpyklą).
Na, bet jeigu turėčiau savo saloną, jo atmosfera, estetika ir dekoracijos būtų labai glaudžiai susijusios su muzikos pasauliu. Žinoma, viešai idėjų neplanuoju atskleisti iki galo, bet būtų kažkas tokio“, – atskleidė pašnekovas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
