Toks mąstymas
Profesionalus replikuotojas Arminas Višinskis vienoje Lietuvos radijo laidoje prasitarė, kad visą laiką mąstąs apie mirtį, nes ji nenumaldomai artėja, o darbų ir sumanymų yra aibė. Toks mąstymas – gyvenimo variklis.
Mąstyti verta dažnai, net vidurnaktį pažadintam įkyraus telefono signalo. Ypač jei skambina, pavyzdžiui, aimanas miegamajame besitikinti išgirsti į pajūrį iškomandiruota žmona, apsimetėlis pagalbininkas, už atitinkamą pinigų sumą siūlantis iš kelių policininko gniaužtų išplėšti įkaušusį sūnų, arba jeigu esate pareigūnas, – kitas pareigūnas subtiliai svarbiu klausimu.
Vieną šios vasaros naktį į Rokiškio rajono policijos komisariatą buvo atvežta nepilnametė bėglė. Pareigūnai apie sutrikusią paauglę, kuri apie save nenorėjo nieko pasakoti, telefonu informavo rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovę. Iš miego prikelta pareigūnė tesugebėjo patarti mergaitę vežti į ligoninę. Kitą dieną policininkų kviečiamos vaiko teisių gynėjos pas bėglę taip pat neskubėjo. Nepilnametė aplankyta tik po policijos viršininko abejonių dėl jų kompetencijos ir grasinimo kreiptis į aukštesnę instanciją.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė vaiko teisių gynėjų darbą palygino su ugniagesių ir sakė, kad jie pas skriaudžiamą ar kitokių negandų ištiktą nepilnametį turėtų lėkti ir dieną, ir naktį. Rokiškietė pareigūnė tikino veikusi pagal galiojančias instrukcijas. Bet kas tos instrukcijos prieš jauno ir bejėgio žmogučio likimą?
Kai apie mirtį nemąstai – gyveni be idėjų, be tikslo, be perspektyvos, be ne popierinių planų. Tuomet apsikloji valdiškais raštais ir vaidini teisuolį. O iš tiesų virsti bejautriu tinginiu.
Gimtinės skonio paieškos
Edgaras ir Vaida birželio pabaigoje dviem savaitėms paliko ne itin svetingą, bet ne šykščią Didžiąją Britaniją ir atlėkė gimtinėn plaučius palepinti lietuviškų pinavijų kvapu. Žiedlapių skleidžiamu aromatu, kaip žinia, sotus nebūsi. Todėl didžkukuliai, kitaip vadinami cepelinai, – maloniausias delikatesas nuo neįprasto tenykščio maisto vis dažniau burzdančiam skrandžiui.
Jaunuoliai, kuriuos čia miniu, viešėjo pas artimuosius Rokiškyje. Miestas nedidelis, bet kavinių pakankamai. Atrodo, negalėtum likti alkanas nei miesto prieigose, nei senamiestyje, nei mikrorajone. Kiekvienoje užeigėlėje – savitas interjeras, šiek tiek skirtingas meniu, skirtingos kainos, bet „kartelinis susitarimas“ – becepelininiai savaitgaliai.
Buvo gražaus šeštadienio ne vėlyvas vakaras, tad laikini emigrantai (o gal ir ne, dar neaišku) su nemenka palyda sumąstė gurmanišką iškylą. Į pirmą pasitaikiusią kavinę. Deja, cepelinai skrandį erzino tik valgiaraštyje. Toks pat likimas vakarieniautojų laukė ir antroje, ir trečioje, ir visose kitose maitinimo įstaigose. Įrašai valgiaraščiuose, deja, nei kvepėjo spirgučiais, nei garavo Lietuvos laukų krakmolingomis bulvėmis.
Keisčiausi buvo du nutikimai. „7 vėjų“ kavinėje kompanija buvo išprašyta į terasą, nes, anot padavėjos, tuoj tuoj turėjo prasidėti šokiai už du litus. Muzika dar neskambėjo, galinčių šokti nesimatė. Trys vidutinio amžiaus vyrukai knapsėjo prie baro, paskui vienas išsvirduliavo lauk ir apšlapino kampą. Gerai, pamanė svečiai, kad čia ne Prezidentūra, o jis ne užsienietis, o tik vietos gydytojas psichiatras...
Antras nutikimas paprastesnis, bet, žvelgiant verslininko akimis, gana keistas. „Svajos“ kavinėje ne tik kad negalėjo pasiūlyti cepelinų, bet ir apskritai aptarnauti. „Uždarom, nes nėra klientų“, – tepaaiškino žavi dama. Kavinė išties buvo tuščia, bet atvykėliai galėjo užimti beveik pusę stalelių. Tačiau darbuotojos gausokas būrys potencialių klientų neviliojo, nors jų kišenės buvo išsipūtusios nuo visai neseniai į litus iškeistų banknotų. Matyt, ji jau buvo suplanavusi savo vakarą...
Štai taip ir suvoki, kad tikrai grįžai į gimtinę, į tą pačią, kokią palikai prieš metus. Į svečią šalį vėl išvažiuoji suraukta kakta ir kitą sykį grįžti norėsis gal tik dėl pinavijų...
Pirmoji pagalba
Aną karštą dieną su kaimyne susėdom pavėsy. Jos palaidinukėė sudrėkusi, aš – iki pusės nuogas ir taip pat apsipylęs prakaitu. Ji ir sako:
– Ar skaitei – bernaitis prigėrė.
– Ko? – klausiu nesupratęs.
– Vandens. Nuskendo.
Pasirodo, Panemunėlio seniūnijos Baltakarčių kaime į karvėms girdyti iškastą tvenkinį įkrito ir nuskendo devynerių metų berniukas. Į įvykio vietą atlėkusi tvenkinio savininkė, nors dar matė bekylančius oro burbulus, neišdrįso šokti į 15 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 2 metrų gylio vandens telkinį. Priežastis paprasta – nemokėjo plaukti.
Lietuva toks kraštas: skęsta, pakliūva po ratais, nukrinta iš balkonų daug dažniau nei kitose šalyse. Esam „lyderiai“, kaip ir daugelyje kitų bėdų. Vasarą jos dar labiau išryškėja.
– Visokie sveikuoliai net žiemą į jūrą brenda, verčiau žmones pamokytų plaukti, pirmąją pagalbą suteikti, – sako susikrimtusi kaimynė. – Palangos pliaže tegu bent po 50 centų iš kiekvieno drybsančio ima už dirbtinio kvėpavimo ar kitokias pamokėles – ir vieniem, ir kitiem būtų nauda.
– Pirmąją pagalbą suteikti moku, – pasigiriu. – Netiki? Gulkis ant pievelės – parodysiu.
– Ak tu, pasileidėli, – kaimynė taip sumosavo rankomis, kad po sudrėkusia palaidinuke net kažkas suspurdėjo...
„Štai ir pamokyk, – pamaniau. – Tuoj blogus kėslus įžvelgia, nepasitiki. Todėl tokie, nelaimėliai, ir esam.“
Rokiškis
