Remigijus RAINYS
Nuostabaus grožio Anykščių rajono šileliuose mėlynių sezonas jau baigiasi, o grybai dygti dar nepradėjo, nors atkakliausi grybautojai vis dėlto prirenka po litrą kitą voveraičių. Tačiau uogautojus vėl į mišką traukia kaip niekada anksti šiemet paraudusios ir gausiai užderėjusios bruknės. Viena brukniautoja Andrioniškio seniūnijos Stakių miške ir užtiko ant žemės gulintį netoliese esančio Paandrioniškio kaimo gyventojo Vladimiro Chramovo (38 m.) lavoną. Beje, paandrioniškiečiu bene tris kartus už chuliganizmą ir vagystę teistą Vladimirą buvo galima laikyti tik sąlyginai, nes ten gyvenančios jo motinos Zinos Chramovos ir patėvio Sauliaus Zaviadsko namelyje jokių asmens dokumentų neturėjęs V. Chramovas apsilankydavo tik epizodiškai. Zina Chramova daugiau kaip už puskilometrio nuo namų miške gulintį sūnaus kūną užtiko net anksčiau už jau minėtą uogautoją, tačiau jo neatpažino. Moteris, ryte susiruošusi uogauti, iš tolo pamatė ant žemės tysantį aukštielninką vyriškį su ant galvos užmesta striuke ir tarp sukryžiuotų rankų įkištu laikraščiu, tačiau pamanė, kad tai snaudžia koks nors girtuoklis, ir paskubėjo aplenkti jį dideliu lanku, bijodama, kad šis jos neužpultų. Tik gerokai vėliau, nuėjusi parduoti surinktų uogų į Andrioniškį, Zina sužinojo, kad rastas jos sūnaus lavonas ir sulaikyta šio sugyventinė bei jos sesuo.
Paskutinis apsilankymas
Vladimiro Chramovo patėvis Saulius Zaviadskas jau kelis mėnesius priverstas gulėti lovoje, nes nukritęs nuo dviračio susilaužė abi kojas. Šluotų rišimu ir pardavimu Anykščiuose besiverčiantis vyriškis pastarojo malonumo ir galimybės daugiau pabendrauti su žmonėmis dėl sveikatos būklės turėjo atsisakyti, todėl džiaugdavosi kiekvieno žmogaus apsilankymu. Saulius tikina, jog išvakarėse Volodia su savo sugyventine iš Latavos kaimo Asta Miškeliūniene (33 m.) bei dvejais metais jaunesne pastarosios seserimi Daiva Surviliene, gyvenančia Naujuosiuose Elmininkuose, užbėgo tik trumpam, nes trijulė skubėjo uogauti. Tačiau atrodo, jog Vladimirui kantrybės "moteriškam" užsiėmimui užteko neilgam, nes netrukus jis vėl pasibeldė į motinos duris ir paprašė paskolinti dviratį, mat ketino važiuoti nupirkti savo damoms alaus ir cigarečių. Po kurio laiko Volodia sugrįžo ir, grąžinęs dviratį, su pirkiniais nuskubėjo į mišką. Pavakary sugrįžusios Asta ir Daiva paprašė Sauliaus užsirūkyti ir klausinėjo, kur dingo V. Chramovas, teigdamos, jog jis į mišką nesugrįžo. Jau kitą dieną abi sesutės buvo sulaikytos kaip įtariamosios V. Chramovo nužudymu.
Seniūno galvos skausmas
Andrioniškio seniūnas Vaclovas Marcinkevičius tikina, jog problemos dėl sugyventinių prasidėjo maždaug prieš ketverius metus, kai į seniūniją atėjusi Asta Miškeliūnienė pasiskundė, kad V. Chramovas ją sumušė. Vos po kelių valandų važiuodamas per miestelį pareigūnas pamatė Vladimirą ir Astą prie tilto taikiai gurkšnojančius alutį. Baramas V. Chramovas teisindavosi, jog Asta pati išprovokuodavo muštynes būdama jam neištikima. Vladimiras mokėjo gražiai pakalbėti ir, nors ir yra sėdėjęs "zonoje", į savo kalbas niekuomet neįterpdavo jokio keiksmažodžio. Vladimiro žodžius dėl sugyventinės neištikimybės netiesiogiai patvirtino ir ne vienas kalbintas andrioniškis, pasak kurių, paskui išgėrusią A. Miškeliūnienę nuolat sekiodavo trys ar net keturi vietiniai gašlūnai. "Pagavusi kablį" Asta ne visuomet sugrįždavo namo, nors sugyventiniai augino keturis vaikus - tris berniukus ir dukrą. Jauniausiajam dar nesuėjo ir dveji metai, o vos dvylikos metų sulaukęs vyresnėlis jau pasižymėjo pomėgiu bėgti iš namų ir valkatauti. Nors du jauniausieji, kurių vienas po sunkios ligos tapo invalidu, pasak motinos, tikrai yra Vladimiro sūnūs, tačiau vaikai patėvio nepamilo. Dar daugiau, vyresnieji vaikai net viešai yra pareiškę, kad Vladimirą bandė nunuodyti pildami jam į gėrimą žiurknuodžių ir į maistą primaišydami musmirių, apie ką žinojo ir Asta, kartą pasakiusi, jog "Volodka - nemirtingas".
Kai A. Miškeliūnienė seniūnijoje su skundais ėmė lankytis beveik kas du tris mėnesius, seniūnas pasiūlė jai pagaliau parašyti skundą policijai, tačiau moteris tą padaryti griežtai atsisakė. Kartais Asta būdavo sumušama drauge su tris vaikus auginančia seserimi, tačiau ir pastaroji teisėsaugininkams nesiskųsdavo. Visi V. Marcinkevičiaus mėginimai pagelbėti šiai šeimai baigdavosi tuo, jog šie susitaikydavo, pasigerdavo ir vėl susimušdavo. Seniūnui pavyko susitarti, jog abiejose miestelio parduotuvėse ir bare Astai neparduotų svaigalų, tik maisto produktų vaikams, tačiau ji visuomet rasdavo ką nors, kas nupirkdavo jai alkoholio apeidamas visus seniūno draudimus.
Tapo televizijos "žvaigždėmis"
Dėl tokio gyvenimo būdo iš A. Miškeliūnienės vaikai net du kartus buvo paimti ir apgyvendinti Ažuožerių vaikų globos namuose. Moteris savo atžalas, o kartu ir už juos gaunamas pašalpas, mėgino susigrąžinti net padedama televizijos. Ne kartą iš televizoriaus ekrano ji, o kartą ir drauge su V. Chramovu, bandė sugraudinti visuomenę pasakodama savo liūdną istoriją ir bandydama išpešti materialinę paramą. Asta viešai prisiekinėjo, jog išvarys V. Chramovą ir rūpinsis mažyliais, tačiau žiauraus būdo savo sugyventinio taip ir nesugebėdavo atstumti. Vienas Švedijos labdaros fondas ketino paskirti sugyventiniams 1 000 litų paramą, kad galėtų išsipirkti namelį, kuriame gyveno, tačiau kai jie pragėrė jau pirmąją įmokos dalį, pinigai buvo paskirti kitai vargingai šeimai. Panašiai atsitiko ir su bandymu auginti gyvulėlius. Avelės, ožkelės ir paršeliai buvo paskersti ir suvalgyti net nespėję paūgėti ir dabar sugyventinių bandymą verstis gyvulininkyste primena tik prie trobos prikalta ožio kaukolė su ragais. Kai prieš Naujuosius metus A. Miškeliūnienės vaikai, išskyrus trimetį ligoniuką, vėl buvo priglausti vaikų globos namuose, V. Chramovas kažkur lyg ir prašapo. Bent jau viešai su Asta jo niekas nebematė, todėl kai atėjus vasaros atostogoms vaikai patys pasiprašė į motinos namus, A. Miškeliūnienei buvo suteikta dar viena galimybė pakeisti gyvenimo būdą. Nors pikti liežuviai mala, kad už drauge su mažyliais surinktas uogas gautus pinigus jų mama pragerdavo, o vaikams nupirkdavo tik po porciją ledų, seniūnijos socialinės darbuotojos pastebėjimu, mažyliai tikrai nebadavo.
Paskutinis lašas?
Kada Latavoje vėl apsigyveno V. Chramovas, niekas tiksliai pasakyti negali, tačiau, anot socialinės darbuotojos Vitos Baltrūnienės, kitaip ir būti negalėjo, nes tiek Vladimiras, tiek Asta jautė liguistą priklausomybę vienas nuo kito ir, nepaisant kivirčų bei sužalojimų, nuolat burdavosi draugėn. Vos prieš savaitę iki aprašomų įvykių V. Chramovas taip "paauklėjo" savo sugyventinę, kad šiai prireikė rimtos medikų pagalbos. Anykščių ligoninėje moteriškei susiuvo žaizdą galvoje, kūdikio besilaukianti Asta patyrė persileidimą. Konflikto metu Vladimiras vėl išdaužė kelis taip ir neišpirkto namelio langus, kuriuos vėliau pats aptraukė plėvele. Nors teisėsaugininkai vengia bet kokių komentarų, tačiau pagrindinė tiriama versija, jog būtent šis konfliktas ir buvo paskutinis kantrybės taurę perpildęs lašas, po kurio seserys ėmėsi žiaurių atsakomųjų veiksmų. Nors A. Miškeliūnienei ir D. Survilienei pareikšti įtarimai V. Chramovo nužudymu, tačiau moterys nesulaikytos. Abi įtariamosios prisipažino nužudžiusios girtą Vladimirą daužydamos jo galvą po ranka papuolusiu pagaliu. Nusikaltimo įrankis surastas netoli nužudymo vietos. Asta ir Daiva paleistos į namus raštiškai pasižadėjusios niekur neišvykti ir periodiškai registruotis policijoje. Kol jos laiką leido areštinėje, visus septynis mažamečius vaikus prižiūrėjo tik su ramentais paeiti tegalinti jų invalidė motina, tačiau seniūnas tikina, jog imsis visų priemonių, kad mažieji kuo skubiau būtų paimti iš motinų ir priglausti vaikų globos namuose.
