Viktorija gyveno netoliese Kijevo, pirmąją karo dieną prisimena su skausmu: „5 valandą ryto mes prabudome dėl to, kad drebėjo visas namas, mes nesupratome kas vyksta. Išbėgome į balkoną ir pamatėme šiurpų vaizdą: žmonės bėgiojo po kiemą, nežinojo kur dėtis, rėkė. Buvo labai baisu.
Mano duktė, gyvenanti Kijeve, paskambino, labai verkė ir pasakė: „Mama, prasidėjo karas. Važinėja tankai, skrenda lėktuvai“, – sako pašnekovė.
Kelias į nežinią
Pašnekovė teigia, kad vos sužinojusi apie galimybę palikti Ukrainą sėdo į autobusą, nežinodama kur jis važiuoja:
„Nežinojome kur važiuojame, bet labai norėjome pabėgti iš vykstančio siaubo.“
Moteris sako, kad Kijeve liko jos 21-ių metų dukra: „Žinoma, aš labai norėčiau, kad jį būtų su manimi bet ji nenori palikti savo gyvenimo draugo, juk jam negalima išvykti iš šalies.“
Viktorija žymi, kad atvykus į Lietuvą sutiko empatiškus ir siekiančius padėti žmones, kurie padėjo surasti būstą ir darbą. Pagal specialybę moteris yra mikrobiologė, Ukrainoje ji vadovavo veterinarijos medicinos laboratorijai, tačiau Lietuvoje jai nepavyko rasti darbą šioje srityje dėl kalbos barjero:
„Kai atvažiavome, pradėjau dirbti oficiantės darbą, bet Ukrainoje buvau veterinarijos medicinos laboratorijos vedėja, o pagal išsilavinimą esu mikrobiologė. Žinau visas higienos normas dirbant su maisto produktais, nes buvau inspektore, dariau patikrinimus maisto gamybos vietose“, – sako moteris.
Pradėjusi dirbti kavinėje Viktoriją sukrėtė itin skaudus įvykis – netoliese Bučos buvo sušaudyti jos sūnėnai, o jų tėvas buvo stipriai sužeistas:
„Buvo sušaudyti du mano sūnėnai, vienam buvo 3 metai, kitam 15 metų. Berniukų tėvas buvo stipriai sužeistas šautine žaizdą į kaktą. Jie norėjo išvažiuoti iš miesto, bet rusų kariai šaudė tiesiogiai į automobilį. Šis įvykis mane sukrėtė, organizmas nebegalėjo kovoti su tokiu stresu, dėl to kurį laiką negalėjau pakilti iš lovos“, – sako pašnekovė.
Idėja virto realybe vos per vieną dieną
Viktorija atvirauja, kad sirgdama puikiai suprato, kad reikia gydytis ir gyventi toliau: „Būtent tuo momentu man kilo idėja pradėti lipdyti pusgaminius, nes aš tai moku daryti, man tai patinka, be to tai leis užsidirbti ir žmonėms bus malonu, jie galės sutaupyti laiko ir valgyti kokybiškus naminius patiekalus.
Užsisakiau maisto produktų į namus ir sulipdžiau varenikus, padariau nuotraukas ir parašiau skelbimą socialiniame tinkle, ten mane rado mano pirmieji klientai. Po truputį klientų srautas didėja, yra ir pastovių klientų. Man labai malonu džiuginti žmones savo gaminamu maistu, smagu, kad jiems patinka ukrainietiška virtuvė.“
Viktorija sako, kad lietuviai dažniausiai perka koldūnus, varenikus su įvairiais įdarais, varškėčius ir balandėlius:
„Visa širdimi džiaugiuosi, kad žmonėms patinka mano gaminami patiekalai. Malonu gauti gerus atsiliepimus ir padėkas“
Moters darbe jai padeda 16-os metų sūnus, nuotoliniu būdu besimokantis vienoje iš Ukrainos kolegijų:
„Jis man labai padeda, bet nuolatos sako, kad labai nori grįžti į Ukrainą ir kad jis yra reikalingas jai“, – sako Viktorija.
Teksto autorė: praktiką atliekanti Paula Stepanenkova
