Vienu iš aštriausių išpuolių E. Leonavičius laiko bandymą atimti iš jo automobilį bei sunkų sužalojimą. Tai atsitiko vidury baltos dienos, Žaliakalnyje, prie Vytauto parko - pačioje Kauno širdyje. Per užpuolimą buvo šalia penktą mėnesį besilaukianti žmona. Situacija buvo tikrai nemaloni. Užpuolikams nepavykus atimti "Audi" automobilio, pastarieji į verslininką paleido šūvius. Edvardas buvo sunkiai sužalotas į pilvą - kulkų palikti randai liko visam gyvenimui. Beje, humoro jausmo nestokojantis verslininkas mano, jog jį išgelbėjo "liemenė" - tam tikras lašinukų sluoksnis... Atsigavęs po operacijos, E. Leonavičius šalia jo budėjusios žmonos, draugų, pamatė pareigūną Gutmaną - iki šiol prisimena jo pavardę. Pastarasis paklausė, ar sunkiai sužalotas ir vos mirties išvengęs nukentėjėlis rašys pareiškimą, ar atpažins užpuolikus... Išgirdęs tvirtą "taip", staiga pasakė, jog jis palatoje nemiegos, esą nėra laisvos lovos... Šios kelios užuominos E. Leonavičiui leido suprasti situacijos pavojingumą, tad jis, net nebaigęs gydymo, išvažiavo ne tik iš ligoninės, bet ir iš Lietuvos. Apie kokio nors pareiškimo rašymą Kauno pareigūnams nebeliko net minties, nes buvo aišku, kad jie eina išvien su nusikaltėliais. Taigi, kurį laiką verslininkui teko gyventi užsienyje - tai vienur, tai kitur. Jo įsitikinimu, tuo metu Lietuvoje buvo nesaugu nei jo verslui, nei šeimai, nei jam pačiam. Tokia teisėsauga apginti negalėjo...
- Žinojau tai, bet nemačiau, su kuo būtų galima kartu susijungti ir bendrai kovoti, - tikina E. Leonavičius. - Tokių šansų ir finansinių galimybių neturėjau. Tuo metu bendra nuostata buvo visai kitokia - verslininkai sakydavo, jog jie mokės "žulikams", kad tik šie atstotų, paliktų ramybėje. 1998 metais, man vėl būnant Lietuvoje, situacija pastebimai progresavo, pasikeitė ir pačios "žulikų" veikimo formos, jos tapo subtilesnės, nusikaltėliai veikė ne taip drastiškai. Tačiau net ir dabar mano pastebėjimai labai liūdni - galiu užtikrintai pasakyti, kad dar kokie septyni verslininkai iš dešimties dėl šventos ramybės moka nusikaltėliams duokles... Tai kalbant apie Kauną - Vilniuje situacija kitokia. Tai yra tas pats, kaip kažkas tau spjaudytų į veidą, o tu sakytum "ačiū". Arba kažkas prievartautų savo žmoną, o tu vis tiek sakytum "ačiū". Ir dėl to tokiais dalykais niekas nesigiria...
Ankstyvą 2002-ųjų pavasarį įvyko verslininko "susikirtimas" su H. Daktaru dėl vienos įmonės akcijų pirkimo. Henytė buvo neseniai grįžęs iš kalėjimo (į laisvę jis buvo paleistas 2001-ųjų rudenį). "Daktarų" klano lyderis verslininkui pareiškė, jog šis turįs kompensuoti neva jo investuotus kažkokius pinigus, nors, E. Leonavičiaus teigimu, Henytė neturėjo žalio supratimo nei apie tą įmonę, nei apie verslą. Kuomet jis tai daryti atsisakė, vėl prasidėjo puolimas.
Pirmas smūgis buvo gana netikėtas - E. Leonavičius gavo pranešimą, jog anuliuoti visi leidimai jam laikyti ginklus (medžioklinį šautuvą, pistoletą ir t. t.). Paskui, po 2-3 savaičių, grįžtant namo jis buvo apšaudytas Kaune, Gražinos gatvėje. Verslininko manymu, tai buvo gana primityvus veikimo būdas. Nusikaltėliai, matyt, viską matavo savo masteliais ir įsivaizdavo, kad tokiu būdu galima kažką pasiekti. Žinodami, jog E. Leonavičius neturi ginklų, buvo įsitikinę, kad pašaudžius, pagąsdinus jis arba atneš pinigėlius ar pradės kažką veikti... Tačiau to neatsitiko. E. Leonavičius padavė į laikraštį skelbimą nurodydamas, jog skiria 100 000 litų premiją tam, kas suteiks informacijos apie minėtą užpuolimą. Nors konkrečios, "šimtaprocentinės" informacijos išgirsti nepavyko, tačiau medžiagos "apmąstymams" gavo nemažai. Tuomet ir pradėjo aiškėti, kas dalyvauja šiame žaidime. Išlindo vienos nusikalstamos struktūros "ausys" (konkrečiai - "daktarai" su pačiu Henyte priešakyje), išryškėjo kai kurie pareigūnai. Į klausimą, ar tai reiškė, jog "daktarų" įtaka pareigūnams buvo tokia didelė, E. Leonavičius atsakė, jog dar labai neaišku, kieno galia buvo (ir yra) didesnė. Jis net neabejoja, jog buvo galimas ir toks scenarijus - kad jį užpuolė ne H. Daktaras, o, pastarojo paliepimu, tie, kurie disponavo informacija apie akcijų pirkimą-pardavimą, apie galimybę pasišildyti prie svetimo milijono... Nors to "orkestro" dalyviai verslininkui buvo žinomi, vis dėlto taip ir liko neaišku, kas grojo pirmuoju smuiku, kas kokia partijas ir kokiais instrumentais atliko... Neabejojama, jog tai paaiškės ateityje.
Neseniai Kauno apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje buvo teisiami "daškinis" Edmundas Bilinskas (36 m.) bei jam talkinę sėbrai - tauragiškiai Remigijus Bertašius (37 m.) ir Remigijus Bendikas (25 m.). beje, teismas pripažino jų kaltę ir visus tris nuteisė kalėti nuo ketverių iki šešerių metų. Pernykštį balandį nusikaltėliai užpuolė ir pagrobė verslininką Saidą Zoką ir jo žmoną Daivą, nuvežė juos į užmiestį ir, grasindami smurtu, reikalavo pasirašyti skolos lapelius 52 000 litų sumai, diktavo ir vertė įrašyti į diktofoną "kompromatą" E. Leonavičiaus bei Seimo nario Kęstučio Kuzmicko (beje, užpuolikai pastarąjį įvardijo kaip "sveikatos" ministrą - net nežinojo tikslių pareigų - tai daug ką pasako...) atžvilgiu. Jie, matyt, tikėjosi, jog S. Zokas "pateiks" kažkokią informaciją (žinojo, kad jis su E. Leonavičiumi pažįstamas). Paleistas pagrobėjų, S. Zokas kreipėsi į verslininką - jiedu sugebėjo per 38 minutes pasiekti Vilnių, nuvyko tiesiai į Policijos departamentą. Mat, Kauno pareigūnais verslininkas nepasitikėjo... Juolab, jog S. Zokui pagrobėjai buvo aiškiai pasakę, jog jeigu jis kreipsis į Kauno policiją, jam bus blogai, esą jie iškart apie tai sužinosią... Būtent šį išpuolį E. Leonavičius įvardijo kaip maždaug septintą aštuntą puolimą. Prieš tai žinomas Marijampolės "veikėjas" Raikinas buvo įkalbinėjamas už 5 000 dolerių pateikti kompromatą apie jo ir E. Leonavičiaus bendrai "varomą" kontrabandą, darę kitus nusikalstamus dalykus. Tačiau šis nesutiko... Panašiai buvo įkalbinėjamas kitas Alytuje gyvenantis verslininko pažįstamas. Atvykę Alytaus nusikalstamų struktūrų atstovai nurodinėjo padėti verslininką "ištraukti pokalbiui" (matyt, tam, kad galėtų kokiu nors būdu susidoroti), priešingu atveju grasino sunaikinsią jo verslą. Šis taip pat nesutiko.su Jis net neabejoja, jog užsakymo vykdytojams jokiu būdu nerūpėjo iš verslininko reikalaujama tariama skola - tiesiog per jį norėta pakenkti E. Leonavičiui. O iki tol nutiko dar kai kas įdomaus...
Pats H. Daktaras važiavo į Kaliningradą, kur susitarė su vietiniais nusikaltėliais, kad čia atveš kažkokius rusus, liudysiančius prieš verslininką. Esą jie tikino, neva jis paėmęs 10 000 dolerių rankpinigių už automobilį, tačiau jo nepardavęs ir pinigų negrąžinęs. Kauno rajono PK su dideliu entuziazmu tyrė šį tariamą nusikaltimą. Laimė, jog visa tai buvo užfiksuota specialiosiomis priemonėmis. Tam tikros tarnybos užfiksavo, kaip H. Daktaras važiavo tartis, kaip jo žmogus atvežė į Lietuvą tą rusą, kuris davė gaujos parodymus. Visa tai buvo nufilmuota. Na, o jeigu to nebūtų buvę, kaip teigia verslininkas, eilinį kartą jam būtų reikėję įrodinėti, kad jis - ne kupranugaris... Gimsta natūralus klausimas, kodėl tai vyko?.. Kuomet apie kažkokį žmogų ar firmą vyksta neaiškūs reiškiniai, turintys tam tikrą atspalvį, netgi didžiausias optimistas gali pradėti abejoti ir imti galvoti, o kodėl kitų negrobia ir nepuola... E. Leonavičius teigimu, matyt tie "kiti" po pirmos provokacijos arba susimoka pinigus, arba keičia savo gyvenamąją vietą ir stengiasi, kad jos niekas nežinotų. Verslininkas mano, jog jeigu Henytei būtų pavykę pasiekti tikslą po pirmos provokacijos, kitų provokacijų jau būtų nereikėję...
Ketvirta provokacija, kurią galbūt būtų galima įvardinti kaip prieš tai inicijuotų tąsą, buvo ta, kuomet verslininkui susiruošus į užsienį buvo paskelbta jo paieška. Pasienyje E. Leonavičius buvo sulaikytas ir su antrankiais parvežtas į Kauną. Visa laimė, kad jam per sulaikymą pavyko "prasinešti" telefoną ir apie tai, kas vyksta, jis spėjo informuoti tam tikras institucijas. Na, o vos atvykus į Kauno rajono policijos komisariatą, tenai jau buvo "paruoštas" tų pačių "daktarų" torpedėlė Einaras Aleksandravičius. Jis buvo pasiryžęs duoti tam tikrus parodymus...
Jei skaičiuosime toliau - buvo ir penktoji provokacija, kuomet ta pati tardytoja iš verslininko (kaip dabar iš J. Borisovo) paėmė pasą, kad šis niekur neišvažiuotų, nors jis tuo metu niekur nesiruošė vykti... Toliau, dar vienas gana įdomus dalykas. Buvo padegtas E. Leonavičiaus buto rūsys, kuris yra po tuo butu. Jei tai būtų įvykę ne viso to karo, kaip jį vadina verslininkas, metu, šį gaisrą jis būtų pavadinęs buitiniu, atsitiktiniu įvykiu... Tuo tarpu pirmą valandą nakties visi Edvardo šeimos nariai pabudo juodais (nuo dūmų ) veidais... Jis įsitikinęs, jog jeigu būtų prabudęs kiek anksčiau ir ėjęs pažiūrėti, kas atsitiko, galbūt būtų ir negrįžęs, arba, geriausiu atveju, parėjęs su praskelta galva... Arba visi šeimos nariai būtų uždusę... Tačiau viskas baigėsi tuo, kad gaisrininkai išrašė baudą, kad sudegė rūsys, ir išvažiavo... Galbūt tokie pasakojimai kažkam atrodys tarsi paranoja, tačiau sudėliojus visus taškus tampa aišku, jog negali būti tiek daug sutampančių atsitiktinumų, nesuprantamų, nesuvokiamų dalykų.
E. Leonavičiui nekėlė abejonių, kas visa tai organizuoja. Matyt, tai gerai suvokė ir jo "priešas". Pernai kovo pabaigoje, verslininkas, kaip saugos tarnybos "Eksaras" akcininkas gavo pakvietimą į klubo "Zeppelinus" atidarymą (tai buvo prieš pagrobiant anksčiau minėtą verslininką S. Zoką). Tiesa, vėliau jis prisipažino, jog jei būtų žinojęs, kad ten susirinks visas miesto "psiaudo elitas" - ten tikrai būtų nėjęs. Jis nujautė, kad visko gali atsitikti, tad buvo budrus. Taip susiklostė, jog jo laukė H. Daktaras su savo dešiniąja ranka - Vidmantu Gudzinsku (Guzu) jo laukė, norėdamas pasikalbėti. Tąsyk jis prisiekė savo vaikų sveikata, jog viskas, kas vyksta aplink verslininką, ne jo darbas. Esą tai darą priešai, kurių jis nežinąs... Tačiau vėliau išvardijo, jog tie priešai - tai prokuroras K. Betingis, kuris norįs jį "suėsti", įvardijo dar vieną STT pareigūną - kaip viso to puolimo iniciatorių (tiesa, E. Leonavičius turi duomenų, kad jis nedalyvauja tame "žaidime"). To pokalbio tikslas buvo noras įrodyti, kad Henytė verslininkui nėra priešas. Tačiau jau tada jis prisipažino, jog iš tiesų būtent jis iš Kaliningrado atvežė tuo rusus, tačiau esą - ne savo noru, jam buvę liepta... Deja, neįvardijo užsakovų... tačiau dar tą patį vakarą H. Daktaras parodė savo tikrąjį veidą - vos grįžęs su Guzu prie staliuko kur sėdėjo jų žmonos, pasakė keletą frazių, kurios jo "žmogiškumą" atskleidė pačiom "gražiausiom" spalvom. Tai verslininkas priėmė kaip dar vieną, "entąją" provokaciją... Galbūt jis pajuto, jog E. Leonavičius bendradarbiauja su kažkokiais pareigūnais, kad vykdo kažkokią veiklą, ėmėsi žiaurių, primityvių veiksmų, apie kuriuos jau kalbėjome...
Į klausimą, ar galima teigti, jog, lyginant Kauno ir Vilniaus pareigūnus, pasitikėjimo verti tiktai dirbantys sostinėje, E. Leonavičius atsakė, kad reikėtų kalbėti ne apskritai apie šiuos du miestus, o apie konkrečius žmones. Tiek tų pačių kauniečių yra nukeliavę į Vilnių, kur jie ir toliau dirba "žulikams", tiek Kaune yra sąžiningų pareigūnų... Verslininkas drįsta teigti, jog už tų pačių klanų, nusikaltėlių pinigus kai kurie kauniečiai pareigūnai yra "prastumti" į Vilnių. Ir iš to nereikėtų šaipytis. Tai gali daryti tik tie, kurie buvo nusikaltėlių barikados pusėje arba kurie visiškai nesuvokia situacijos...
Kaip E. Leonavičius reaguoja į tuos vaizdus, itin dažnai pateikiamus tiek laikraščiuose (o ypač - žurnaluose), tiek televizijos ekranuose apie H. Daktarą - kaip ryškiausią žvaigždę, nušviečiant kiekvieną jo ir jo šeimos narių žingsnį? Verslininkui tai net nejuokinga. Jis sako apeliuojąs į normalių žmonių suvokimą, kad tai yra atviras pasityčiojimas iš visų mūsų.
- Man nesuprantamos medios pastangos iš primityvų daryti žvaigždes, - sako verslininkas. - Juk tų žmonių rankos kruvinos iki alkūnių, galim kalbėt ką norim - jis (turime omenyje - H. Daktaras) gali nešioti dėžes, auginti balandžius ar laistyti daržus, bet tie, kurie mažiau ar daugiau žino, kas vyko ir vyksta Kaune ir aplink jį, darosi šlykštu. Aš ne tiek smerkiu žurnalistus, kiek apeliuoju į jų sąžinę. Tokie žmonės turi būti visiškai ignoruojami arba pateikiama tikra, neretušuota situacija... Manau, kad ilgainiui subręs visi, tame tarpe ir žurnalistai...
