Vakarų valstybių lyderiai pasveikino Dmitrijų Medvedevą tapus naujuoju Rusijos prezidentu, tačiau negausus rinkimų stebėtojų būrys atkakliai teigia, kad rinkimai, kaip ir buvo laukta, nė iš tolo neatitiko demokratinių standartų, skelbia BBC.
Šaltas pasveikinimas
Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso išreiškė savo įsitikinimą, kad strateginė Europos sąjungos bei Rusijos partnerystė vystysis ir toliau.
Vokietijos sveikinimas buvo atmieštas nusivylimu dėl aiškių pažeidimų per rinkimus. Vokiečiai išreiškę apgailestavimą, kad rinkimuose nebuvo vadovautasi Konstitucijoje įtvirtintais bei demokratijos principuose įkūnytais reikalavimais. Be to, buvo dar kartą išreikštas nepasitenkinimas, kad Kremlius sutrukdė „Europos saugumo bei bendradarbiavimo organizacijos“ stebėtojų misijai atvykti į rinkimus.
Tuo tarpu Didžiosios Britanijos valdžios atstovai pareiškė, kad naująją Rusijos valdžią vertins pagal jos atliktus darbus. Britai teigia ir toliau reikalausiantys, kad Kremlius išduotų Aleksandro Litvinenkos nužudymu kaltinamą Andrejų Lugovojų. Didžiosios Britanijos vyriausybė išreiškė viltį, kad D. Medvedevo išrinkimas prezidentu pataisys pastaruoju metu įtemptus dvišalius santykius.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneris teigė, kad ES bei Rusija turi pradėti naują dialogą, o JAV Baltieji rūmai teigia laukiantys bendradarbiavimo su D. Medvedevu pradžios. Tiesa, amerikiečiai atsisakė komentuoti rinkimų metu užfiksuotus pažeidimus.
Rinkimus laimėjęs D. Medvedevas, kuris iki šiol ėjo pirmojo vicepremjero pareigas bei vadovavo kranelius užsukinėti itin mėgstančiam dujų monopolininkui „Gazprom“, pareiškė, kad tęs Vladimiro Putino pradėtus darbus. Kaip pažymi profesorė Nina Chruščiova, buvusio sovietinio diktatoriaus Nikitos Chruščiovo anūkė, Rusijoje labai daug kas priklauso nuo Kremliaus lyderio užgaidų, o ne nuo demokratinių institucijų funkcionavimo mechanizmų. Tad Vakarams belieka viltis, kad D. Medvedevas bus panašesnis į M. Gorbačiovą ar Borisą Jelciną, o ne Josifą Staliną, Leonidą Brežnevą ar tą patį V. Putiną.
Monarchų duetas
Kaip žinia, V. Putinas, palikęs prezidento postą, iš didžiosios politikos trauktis nė neketina ir greičiausiai užims ministro pirmininko vietą. Vakarų apžvalgininkai nuolat spėlioja, kaip veiks šis valdžios duetas. Daugelis analitikų sutinka su nuomone, kad vis dėlto valdžios saitus savo rankose ir toliau laikys V. Putinas.
Visų pirma, norėdamas sutramdyti Kremliaus administracijoje įsigalėjusių buvusių saugumo struktūrų darbuotojų tarpusavio vaidus, D. Medvedevas atramos bus priverstas ieškoti pas V. Putiną. O vaidai, esant silpnam prezidentui, tik aštrės.
Be to, kadangi būsimasis Kremliaus vadovas neturi darbo KGB bei kitose saugumo struktūrose patirties, tai KGB įpėdinės FST lojalumas visų pirma turėtų būti nukreiptas į premjero kėdėje sėdintį V. Putiną. Galimi ir regioninių vadukų maištai: juk Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas yra asmeniškai lojalus tik V. Putinui.
Kaip žinia, rinkimus D. Medvedevas laimėjo jau pirmajame ture surinkęs kiek daugiau nei 70 proc. balsų ir toli už nugaros palikęs savo konkurentus – komunistą Genadijų Ziuganovą, kuris į rinkiminę kovą ėjo žadėdamas grąžinti Rusijai J. Stalino komunistinių laikų saulę, bei šovinistą Vladimirą Žirinovskį. Paskutinysis kandidatas Andrejus Bogdanovas, kuris veikiau išsiskyrė konfliktais su V. Žirinovskiu, o ne rimta rinkimine kampanija, tesurinko vos keik daugiau nei 1 proc. balsų. Apskritai galima teigti, kad šie kandidatai rinkimuose atliko tik statistų vaidmenį neva sudarydami konkurenciją D. Medvedevui. Visi tikri opozicionieriai, tarp jų ir liberlas Michailas Kasjanovas, iš rinkiminės kovos Kremliaus buvo pašalinti jau žymiai anksčiau.
V. Putino bendražygis
Būsimasis Kremliaus vadovas nuo daugumos dabartinio prezidento aplinkos narių skiriasi vienu esminiu bruožu – jis niekada nėra tarnavęs KGB ar kitose saugumo struktūrose. D. Medvedevas kaip ir V. Putinas baigė teisės mokslus tame pačiame tuomečio Leningrado universitete, o po to dirbo V. Putino vadovaujamame Sankt Peterburgo miesto tarybos užsienio ryšių skyriuje. 2000 metais jis jau vadovavo V. Putino rinkiminei kampanijai, o 2003 metų spalį buvo paskirtas prezidento administracijos vadovu.
Tiesa, dar prieš tai jis buvo apdovanotas aukštu postu valstybiniame dujų monopolininke „Gazprom“ – nuo 2002 metų jis yra šio giganto valdybos pirmininkas. Tačiau bene svarbiausias koziris jo kelyje į prezidentus – pirmojo vicepremjero, atsakingo už nacionalinius projektus, postas, kurį jis užima nuo 2005 metų. Užimdamas šias pareigas, D. Medvedevas buvo atsakingas už daugumą Kremliaus vykdytų socialinių programų sveikatos apsaugos, žemės ūkio, švietimo bei kitose srityse.
D. Medvedevas bent jau ekonomikoje laikomas liberalu. Vakarų spauda pasigavusi cituoja jo išsakytą mintį, kad nė viena nedemokratiška valstybė negali pilnai suklestėti. Be to, entuziastingai teigiama, kad, įpėdiniu pasirinkdamas būtent D. Medvedevą, V. Putinas tuo pat metu siekė pasiųsti signalą Vakarams, jog Rusija nelinkusi veltis į konfrontaciją.
Juk D. Medvedevo kandidatūra atrodo žymiai patrauklesnė nei košmaras prezidento kėdėje išvysti vieną aršiausių Kremliaus vanagų, buvusį gynybos ministrą, o dabar taipogi vicepremjerą Sergejų Ivanovą. Tačiau ar iš tikrųjų yra taip kaip bandoma įsivaizduoti? Juk būtent D. Medvedevas stovėjo už „Gazprom“ vairo, kai pastarasis ramia sąžine užsukinėjo dujų čiaupus neklusnioms kaimynėms – Ukrainai bei Baltarusijai. Jei rinkiminė kampanija bei pats balsavimas Rusijoje buvo itin nuobodus, nes rezultatai žinoti iš anksto, tai laukti atsakymo į šiuos analitikams ramybės neduodančius klausimus, bus tikrai įdomu. Juk Rusija iš esmės yra sunkiai prognozuojama šalis.
