Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad žymieji Gataveckų broliai turėjo neįprastą vaikystę – užaugę vaikų namuose jie nepatyrė tikrojo tėviško ryšio. Tačiau Remigijus tikina, kad su vaiku kurti santykį jam nekyla sunkumų:
„Kokių čia gali būti sunkumų su vaiku kurti ryšį... Tiesiog smagumas, malonumas! Man tai neišpasakytas džiaugsmas – žiūri į tą vaiką ir tik grožiesi. Žmogaus prigimtis yra turėti ryšį. Aišku, vaiko gimimui gali ruoštis kiek nori, tačiau niekada negali žinoti, kas gyvenime nutiks.“
Remigijus su žmona Evelina pirmagimį pavadino Kamiliu – kaip teigia pats menininkas, jų vaikas – lyg laimingas angelėlis.
„Mus vaikas lepina išties. Kai paguldome jį nakčiai miegoti, tai jis ir neverkia, leidžia mums naktį išmiegoti ramiai. Pabudęs ryte jis labai daug juokiasi ir šypsosi, yra labai laimingas ir labai mėgsta žmones. Jis labai daug krykštauja, bando kažką iškrėsti šmaikštaus – galiu vardinti tik labai gerus dalykus“, – pasakoja vyras.
Tėvystė vyrui pasirodė esanti ne tokia, kokia jis ją įsivaizdavo. Jis sako, kad į pasaulį atėjus naujai gyvybei tėviška meilė ir noras, kad vaikui būtų kuo geriau, problemas paverčia visai nereikšmingomis.
„Prieš gimstant berniukui aš išties stresavau, kad tas vaikas bus labai neramus. Aišku, pirmą mėnesį jis buvo daug neramesnis, nei yra dabar, bet viskas buvo dėl alergijos, apie kurią sužinojome vėliau. Dabar viskas žymiai geriau, nei aš įsivaizdavau būsiant. Juk būna visko su vaikais ir galvojau anksčiau, kad bus gan šlykštu keisti tuos pačius vystyklus, sauskelnes. Bet nėra taip. Kai turi vaiką, tos problemos gyvenimo atrodo tiesiog foninės, kažkur tolimos. Viską užgožia pergyvenimas dėl vaiko, rūpinimasis juo“, – šypsosi jis.
Vystyklų keitimas – didžiausias žygdarbis
Pirmagimį sūpuojantys vyras dar iki šiol prisimena jausmą, kuris užplūdo pirmą kartą ant rankų paėmus savo sūnų. Emocijų tiek daug, kad net buvo sunku suvokti, kas vyksta.
„Jaučiau visišką šoką. Būna stresas geras ir būna blogas. Tai čia buvo toks gerybinis. Atsimenu, kad paėmiau tą vaiką į rankas, jis žiūri į mane, aš – į jį, ir nesuvokiu, kas dedasi. Tada galvojau, kad jis toks mielas, toks geras ir toks gražus. Ašaros riedėjo kaip pupos ir drebėjau visas iš džiaugsmo. Tikriausiai kiekvienas, patyręs šį jausmą, supranta, apie ką aš kalbu“, – patirtimi dalijasi jis.
Pirmą kartą tėvystės džiaugsmus patyręs Remigijus šmaikštauja, kad pirmą kartą tekus keisti vystyklus galvojo, jog geriau būtų pastatęs namą – vaikelis atrodė toks trapus, kad net vystyklų keitimas atrodė kaip didžiausias žygdarbis.
„Aišku, kai pirmą kartą teko vystyklus keisti, atrodė, kad lengviau kažkokį nežmoniškai sunkų fizinį darbą atlikti. Atrodo, kad vaikas tiesiog toks trapus, tarsi porcelianinis. Kad vos jį palietus jam kažkas nutiks. Atrodė, kad labai sudėtinga bandyti vaiką maudyti viena ranka. Mane tiesiog maudė prakaitas, nesugebėjau to padaryti. Atrodė, kad vaikas iškris. Stresą jaučiau visą savaitę. Dabar tai viskas lengviau – palyginus su tuo, kaip viskas buvo prieš porą mėnesių, atrodo, kad aš dabar tą vaiką žongliruoju“, – juokiasi jis.
Dabar jau šiek tiek apsipratus su naujuoju šeimos narius vyras po truputį grįžta ir prie darbų. „Kokius pirmus keturis mėnesius tikrai labai mažai laiko likdavo darbui, menui.
Mano darbas dailės akademijoje yra dėkingas tuo, kad dėl jo turiu pakankamai daug laisvo laiko. Dabar, kadangi sūneliui jau 5 mėnesiai, tai aš intensyviau įsitraukiau į darbus ir žmona daugiau laiko praleidžia rūpindamasi vaikeliu. Aš savo darbą atlieku vakare.“
Papasakojo apie pažintį su žmona
Vyras sako, kad su žmona Evelina jis susipažino gan įprastai – per draugus. Tiesa, pirmasis pasimatymas buvo visai nevykęs.
„Vienas draugas man pasiūlė nueiti į kavinę, kurioje dirbo labai graži panelė. Kažkaip pirma spyriojausi, galvojau, kad juokauja. Bet nusileidau ir užėjau į tą kavinę. Sakiau: „Labas. – Labas. – Koks tavo vardas? – Evelina. – Gal ir pavardę pasakysi? Susirasčiau feisbuke.“ Man ji pasakė „ne“ ir paprašė kolegės pavaduoti ją darbe, – juokiasi jis. – Bet man ją pavyko susirasti feisbuke, pakviečiau į pirmąjį pasimatymą.
Susirašėme ir nuėjome. Pamenu, kad pirmasis pasimatymas buvo tiesiog siaubingas. Iš abiejų pusės. Bet dabar esame susituokę laimingai.“
Tad kokie sutuoktinių santykiai gimus sūneliui? Vyras sako, kad net ir vaikas jų nepakeitė:
„Santykiai su žmona nepasikeitė, bet tiesiog daugiau dėmesio ir laiko skiriame būtent vaikui, o ne vienas kitam. Tikrai neatsitiko taip, kad santykiai tarp manęs su žmona suprastėtų ar kaip nors pasikeistų.“
