Mokiniui:
visada kitų problemos atrodo juokingesnės, menkesnės, nevertos dėmesio.... Savi marškiniai arčiau kūno, savos bėdos arčiau širdies... Tačiau taip neturėtų būti... Juk esame žmonės su užuojauta, su širdimi, atjauta... Turėtume stengtis įžvelgti ir padėti kitam, net jei tai man svetima ir tolima... Čia kalbama apie bendražmogiškumą... Ir kas vienam gyvybės ir mirties klausimas, gal kitam tai tik laikinas nesusipratimas... Nesvarbu, kas yra problemos objektas - meilė, negauta knyga, neišlaikytas egzaminas ir t.t. - svarbiausia tai, kad esant problemai būtų galima su kuo pasikalbėti, su kuo ją spręsti, sulaukti iš kažko paramos, atjautos ir pagalbos... Ir jei nėra tokios pagalbos iš šalies, nebelieka patarimų, diskusijos, problemų svarstymo ir galimybės pamatyti situaciją iš šalies... nebelieka ir blaiviai, objektyviai ir sąmoningai mąstančių žmonių, nenuvertinančių kitų... O moralinės vertybės pradedamos skiepyti ne nuo valstybės ir visuomenės, o pirmiausia nuo šeimos ir artimos aplinkos...

...kertame šaką, ant kurios sėdime... Vaikai - ateitis... tačiau jei jie - fiziškai ir dvasiškai suluošinti, kas laukia?..

Smagu būtų į tave pažiūrėt skamninant pavojus balsu.

Man verkti norisi, bet ne tik dėl to, kad nėra skiriamos lėšos tokiam svarbiam dalykui. Man širdis plyšta matant tokias nesąmones. Dvylikmetis pjaustosi dėl nelaimingos meilės. Man tokią nesąmonę perskaičius galvoje kyla vien keiksmai. Kokia gali būti meilė pas 12metį, paprasčiausias idiotas kuris bando vaidinti suaugusį ir mano, kad jei isimylės tai jau bus suauges, taip, kad neskiria jis meilės nuo paprasto jaunatviško susižavėjimo(kaltas prastas švietimas ir auklėjimas). Paskui nėsčia mergina. Žinau aš tokias, prasipisa su vyresniais, nes mano, kad jos kietos bus vien dėl to, kad bendraus su vyresniais, o juolabiau pasipis. Kol iš tikrūjų yra taip, kad gudrūs vaikinai manipuliuoja tokiomis dūromis ir pasinaudojus jomis jas pamiršta. O tos kvailės matydamos viską pro rožinius akinius, nenori suprasti kaip viskas iš tiesų yra(vėl prastas švietimas ir auklėjimas). Taip, kad reikia ne tik skirti pakankamai lėšų vaikų linijai išlaikyti, o tuo pačiu teisingam auklėjimui ir švietimui, per kurį vaikams į galvas ikaltu, kas yra meilė, nors šioks toks padorumas, kad bendraamžių pagarbos turėtu siekti per sporto, mokslo, meno ar šiaip kokius nors kitus pasiekimus, o ne per lovą. Kas iš to, kad vaikams bandoma paaiškinti, kad jie nesipistu nesulauke pilnametystės, jie vistiek pisis(negalima ignoruoti žmogiškos prigimties). Man atrodo ne pas mane vieną panašios mintys, bet tiesiog kažkam naudinga, kad visuomenė taip degraduotu per moralinių vertybių menkinimą.

viso to priežąstis.Kodėl neskambinat pavojaus balsais?