Užsienio laikraščiai visą dėmesį sutelkę į Irako karą - kariuomenę įveikti lengviau nei Sadamo sistemą. Penktadienio (03.28) užsienio spaudos apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Dienraštis “Wall Street Journal” rašo, jog pirma karo savaitė išmokė, kad sunaikinti režimą yra sunkiau negu sutriuškinti kariuomenę, o režimą galima nugalėti tik įtikinus irakiečius, kad Sadamo Huseino teroro karalija - pribaigta. Bet kuriame kitame kare sąjungininkų kariuomenės pasiekimai būtų puikūs - jie yra šimtas kilometrų nuo Bagdado, pasiruošę susiremti su rinktiniais daliniais. Nepaisant priešo klastos - persirenginėjimo civiliais, pasalų ir panašiai - amerikiečių ir britų nuostoliai per savaitę nesiekia pusės 128 žuvusių per pirmąjį Persijos įlankos karą - šimto valandų karą. Didžiausias nusivylimas - Sadamo Huseino režimas nesugriuvo. “Baath” partijos pančiai daugeliui irakiečių pasirodė stipresni, negu tikėtasi, o partijos baudėjai - pirmiausia Sadamo sūnaus fedajinų draugovė, yra negailestingi. Taigi reikės daugiau laiko, daugiau kariuomenės išlaisvinti šalį iš šių pančių. Tai svarbu kariškai ir politiškai, nes sąjungininkų puolimą varžo įsipareigojimas nenaudoti per didelės jėgos, tausoti civilius ir šalies infrastruktūrą.
Penktadieniais išeinantis savaitraštis “Economist” daro tą pačią išvadą: režimas nežlugo, kitais atžvilgiais karas vyksta sėkmingai. Per savaitę sąjungininkai pasiekė Bagdado prieigas, į dangų nepakilo nė vienas Irako lėktuvas, Amerikoje ir Europoje nebuvo didelių teroro veiksmų. Sąjungininkai prarado tik apie penkiasdešimt žuvusių ir dingusių be žinios. Nors trečiadienį Bagdado turguje nukrito nuklydusi amerikiečių raketa, civilių aukų palyginti nedaug. Gerą pradžią temdo jausmingų fotelių generolų perspėjimai. Pašėlę pesimistai Vašingtone bei Londone ir pašėlę optimistai Paryžiuje, Maskvoje ir arabų šalyse šaukia, kad puolimas įstrigo dėl kelių irakiečių pamuštų tankų ir numuštų sraigtasparnių, o tai neva liudija “atkaklų pasipriešinimą”. Tikrovėje smėlio pūgos ir blogas oras sulėtino puolimą daugiau nei smulkūs išpuoliai sąjungininkų užnugaryje. Puolimas vyksta pagal planą, išskyrus viena - irakiečiai nepasiduoda masiškai, kaip kai kas tikėjosi. Kita vertus, rimtas karinis planas negali remtis prielaida, kad priešas liausis kovojęs.
Dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Deividas Ignacijus Iš Kuveito rašo, kad laikas dėti į stalčių rožinius scenarijus ir susitaikyti su nemaloniu faktu - Amerikos laukia ilgas karas su partijos “Baath” organizuotais partizanais ir Sadamo Husieno slaptąja policija. Irako politinės sistemos šerdis yra Huseino partija “Baath”, užgrobusi valdžią 1968 metais. Tai vienintelė teisėta partija šalyje, kuri remiasi smurtu ir prievarta, bandantys pasipriešinti areštuojami, kankinami ir baudžiami mirtimi. Sadamas Huseinas kitados viešai pasakęs, kad jo partijos metodai nepalieka menkiausios galimybės nesutinkantiems pagriebti porą tankų ir nuversti vyriausybę. Anot Ignacijaus, sistema primena Josifo Stalino tvarką, kai politiniai komisarai terorizavo kariuomenę per Antrąjį pasaulinį karą, saugumo daliniai stovėjo kariuomenės užnugaryje ir šaudė besitraukiančius iš mūšio lauko. Panašius metodus naudojęs Hitleris, kuris smaugė profesinių kariškių valią su SS ir kitų nacių partijos karinių junginių pagalba.
Dienraštyje “New York Times” Haifos universiteto profesorė Amacia Baram tvirtina, kad Amerikos žvalgų planai įkalbėti ar papirkti Irako generolus nuversti Sadamą kažin ar pavyks, nes Irako karinė ir politinė sistema sukurta būtent tokiam blogiausiam scenarijui. Sistema grindžiama ištikimybe Sadamui - jis tiesiogiai vadovauja respublikos gvardijai, kuri išdėstyti prie Bagdado, geriausiai aprūpinta ir turi daugiau privilegijų, palyginti su kariuomene. Dauguma aukščiausio rango gvardijos karininkų ir vadų - iš Sadamo al Bu Nasiro genties iš Tikrito apylinkių. Tačiau karinių pajėgų ištikimybei užtikrinti yra ir kitų priemonių - visuose daliniuose yra saugumiečių, turinčių teisę areštuoti karininkus, įtariamus neištikimybe.
Taip pat “New York Times” apžvalgininkas Niklas Kristofas rašo iš Kuveito gavęs elektroninį laišką iš Harvardą baigusio Egipto profesoriaus, kuris esą anksčiau buvo Amerikos draugas, o dabar linki pergalės Irakui. “Jei net profesorius Jusefas palaiko Sadamo kariauną prieš Ameriką, man norisi šokti pro langą”, - rašo Kristofas. Pasaulis karą mato kitaip nei Amerika ir tas skirtumas darosi destruktyvus - kiekviena pusė įsitikinusi savo doroviniu pranašumu ir oponento nedorumu bei kvailumu. Ši takoskyra atsikartoja Amerikos viduje, kur karo priešininkai ir šalininkai niekina vieni kitus, ko neturi būti, nes vienus įkvepia nuoširdus baisėjimasis karu, kitus - nuoširdus baisėjimasis Sadamu. Kristofą, kuris skelbiasi esąs balandis, liūdina kai kurių draugų balandžių laiškai, kuriuose matyti pasitenkinimas, kad Amerikos kampanija Irake stringa - girdi, amerikiečių kraujas bus tikrovės pamoka vanagams. Kristofas siūlo balandžiams pamiršti ginčą, ar reikėjo pradėti šitą karą - dabar ir balandžiams, ir vanagams svarbesnis klausimas, kaip tą karą baigti?
Britų dienraščio “Guardian” korespondentas Džonas O’Farelas rašo, kad Sadamas Huseinas pralaimi propagandos karą, nes jo kalbos per televiziją atrodo sausos ir “medinės”. Jam reikėtų pasimokyti kai kurių gudrybių iš Vakarų televizijos. Kodėl nepasikvietus patrauklios vedėjos, kokios nors Džudės Finegan, su kuria galėtų paflirtuoti per pusryčių laidą, bevartant kitos savaitės laikraščius. “Na, Džude, ką rašo kito trečiadienio “Bagdad Times”, - pamerkęs akį galėtų paklausti Sadamas. “Žiū, jie duoda pergalės prieš vargšus amerikiečius paradą; mielasis, tu atrodai puikiai”, - atsako Džudė. Abudu smagiai kikena ir perduoda žodį oro pranešėjai, kuri skelbia, jog lengvas pietų brizas išsklaidys naftos dūmus. O’Farelas primena režisieriaus Alfredo Hičkoko filosofiją, jog trilerio žiūrovų simpatijos priklauso ne nuo filmo herojų doros, bet nuo vietos, kurioje pastatyta kino kamera. Amerikiečiai Hičkoką išmano puikiai - televizijos kameros dykumoje pastatomos greičiau, nei ten atskuba puolanti kariuomenė.
Londono dienraštyje “Daily Telegraph” Elis Tomson rašo, kad Afganistano karas buvo moteriškas - burkos, Talibano smaugiamų moterų gelbėjimas, kova už mergaičių teisę lankyti mokyklą, našlių teisę dirbti ir paauglių teisę naudoti kosmetiką. Jau aišku, jog antrasis Persijos įlankos karas - vyriškas reikalas. Kalbama apie veržimąsi ir puolimą, ginklus ir techniką, planus ir žemėlapius, vyrai ginčijasi apie tankus ir mūšius. Moterims belieka svarstyti, kuris patrauklesnis - britų kariuomenės spaudos atstovas pulkininkas Timas Kolinzas ar, Tomson žodžiais, “smegeningas” Baltųjų rūmų spaudos atstovas Aris Fleišeris. Delfinus televizijoje rodo dažniau nei moteris. Strateginio bombonešio B-52 lakūnė pakliuvo į žinias tik todėl, kad pareikalavo, jog bombonešyje būtų ir moterų tualetas.
