Praėjusią savaitę Briuselyje vyko NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Kaip ir tikėtasi, Ukrainai ir Gruzijai nebuvo pasiūlyta prisijungti prie Aljanso narystės veiksmų plano. Nepraėjus nė savaitei po šio sprendimo Ukrainos vadovas Viktoras Juščenka atvyksta į Lietuvą. Tačiau kam? Atlikti pareigą ar išreikšti padėką?
„Geriausia draugė“
Lietuva yra viena didžiausių Ukrainos euroatlantinių siekių rėmėja ir gynėja Europoje. Mūsų šalis aktyviai pasisako už tai, jog Ukrainai būtų suteiktas NATO narystės veiksmų planas bei suteiktos narystės ES perspektyvos. Ne be Lietuvos atstovų pagalbos, Ukrainai per balandžio mėnesį Bukarešte vykusį NATO viršūnių susitikimą kartu su Gruzija buvo suteiktos narystės Aljanse garantijos. Tiesa, praėjusią savaitę Briuselyje vykusio NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo metu garantijos taip ir liko garantijomis, tačiau Lietuvos pastangos ir ryžtas vis vien verti pagyrimo.
Be paramos Ukrainos euroatlantiniams siekiams, mūsų valstybė taip pat aktyviai įsitraukė ir į vidinius demokratijos stiprinimo procesus šioje šalyje. Tikriausiai pamenate, kaip Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus kartu su buvusiu Lenkijos vadovu Aleksandru Kwasniewskiu bei specialiuoju ES atstovu bendrai ir užsienio politikai Javieru Solona prisidėjo sprendžiant Oranžinės revoliucijos metu Ukrainoje kilusią politinę krizę. Po kelių vizitų į Kijevą derybininkams pavyko apraminti susiskaldžiusį politinį elitą ir iš dalies stabilizuoti padėtį regione.
Už paramą ir tarpininkavimą Oranžinės revoliucijos metu 2006 m. V. Adamkui buvo suteiktas Ukrainos „Metų žmogaus 2005“ titulas, o 2007 m. Lietuvos vadovas buvo išrinktas dar ir „Metų europiečiu“.
Akivaizdu, jog nuosekliai remdama Ukrainą Lietuva siekia tapti patikima pastarosios partnere, tačiau kartu ji tikisi ir šio to mainais.
Geopolitiniai interesai
Nors Lietuvą ir Ukrainą sieja tam tikras istorinis ryšis bei solidarumo jausmas, tačiau abiejų šalių santykiai grindžiami veikiau nacionaliniais ir geopolitiniais interesais, o ne istorine praeitimi. Šiame kontekste Lietuvos interesai yra ganėtinai aiškūs. Visų pirma, Lietuva yra užsibrėžusi tikslą tapti regioniniu politinių iniciatyvų centru. Savaime suprantama, kad, bendradarbiaujant tik su Latvija bei Estija ar juo labiau Lenkija, tokiu centru netapsi, todėl Lietuva pasirinko tolimesnę veikimo zoną rytiniame ES pasienyje. Čia Lietuvos interesams bene geriausiai tiko dvi valstybės: Ukraina ir Gruzija. Pirmoji dėl bendros istorinės praeities ir itin svarbios geopolitinės padėties, o antroji dėl galimai sutapsiančių interesų, ypač Rusijos atžvilgiu. Veikdama per šias valstybes Lietuva tikisi išplėsti savo įtaką priimant sprendimus regioniniu lygiu.
Antra, siekdama narystės euroatlantinėse struktūrose Lietuva tikėjosi būti apsaugota nuo galimų pavojų ir priešų, tačiau galiausiai ji kartu su kitomis naujokėmis tapo tam tikru skydu, saugančiu senbuves valstybes. Tapusi NATO ir ES nare Lietuva atsidūrė paribio zonoje, pagrindinių įtakos ir sprendimų priėmimo centrų pakraštyje. Ji tapo dalimi rytinės ES ir NATO sienos, kas, savaime suprantama, baugina.
Ši iš dalies paradoksali situacija skatina mūsų šalį stumti apsaugos skydą, kaip įmanoma, toliau į rytus, o Ukraina yra puikiausias šios misijos taikinys.
Svarbu neapsikvailinti
Įvairūs apdovanojimai, užsienio valstybių vadovų dėmesys ir kiti panašūs reiškiniai sudaro įspūdį, jog Lietuva tapo jei ne svarbiu, tai bent jau girdimu balsu Europoje. O reguliarūs Ukrainos prezidento V. Juščenkos vizitai leidžia manyti, kad užsitikrinome šios šalies pagarbą.
Bet ar tai tiesa? Ar nebus taip, jog tai, ką Lietuva šiuo atveju laiko savo pergale ar pasiekimu, yra savotiškas pralaimėjimas?
Atsisakydama pritarti ES ir Rusijos derybų dėl naujo Partnerystės ir taikos sutartį pakeisiančio dokumento atnaujinimui Lietuva sulaukė ES valstybių priekaištų.. Žinoma, gal ir gerai, jog Lietuva aklai nepritarė ES pozicijai, tačiau ar dėl menamo savarankiškumo vertėjo aukoti santykius su bendrijos narėmis?
Galiausiai Lietuva liko viena, nes mūsų neparėmė nei Latvija su Estija, nei Lenkija, į kurią mes taip viltingai žiūrime, bet taip ir nesulaukiame jos pritarimo.
Be to, ar tikslinga manyti, jog Ukrainos prezidentas vertina Lietuvos paramą ir pastangas? Kad į Vilnių atvyksta išreikšti padėkos ir pagarbos? O gal tai viso labo priverstinis vizitas?
Ukraina juk puikiai suvokia, kad tapti NATO ar ES nare jai neužteks Lietuvos paramos. Tiesa, ji neatsisako šios paramos, nes juk visada gerai, kai yra kažkas, kas taip aklai remia narystės euroatlantinėse struktūrose siekius, net jei ši parama neturi realios įtakos galutiniam sprendimui.
Vis dėlto Ukrainai mes esame maža šalis, kuri narystės NATO nori net labiau už pačią Ukrainą. Todėl klaidinga būtų manyti, jog Ukraina traktuoja Lietuvą kaip lygią sau valstybę ar juo labiau kaip tam tikrą patronę, ko, kartais susidaro įspūdis, tikisi Lietuva.
Žinoma, svarbu palaikyti itin gerus santykius su Ukraina ir toliau remti jos eurointegracinius siekius, tačiau kartu labai svarbu protingai įvertinti savo galimybes ir suvokti, kaip mus iš tiesų mato kitos valstybes, o ne kaip mes tikimės, kad mus mato.
Todėl V. Juščenkos vizitą į Lietuvą pirmiausiai reikėtų vertinti kaip eilinę pagal protokolą suplanuotą kelionę į užsienio šalį, o ne siekį užsitikrinti paramą, nes juk Lietuva bet kuriuo atveju rems Ukrainos narystę NATO ir ES.
