Ar vakare įsijungiate televizorių tam, kad pasigrožėtumėte šokiais, pasidžiaugtumėte jaunais, talentingais, dailiai judančiais žmonėmis? Nesvaikite: matysite patyčias, įžeidimus ir užgauliojimus, kuriuos ant šio jaunimo pils didybės manija sergantys baleto faraonai. Regėsite ant parketo ne lėtą valsą, o netikėtą skandalą, ne rumbą, o rietenas. Patirsite visą emocijų skalę nuo lengvo pasišlykštėjimo iki aštraus noro sudaužyti televizorių: juk negalite duoti tam ribų nebežinančiam skandalų liūtui į dantis!
Sakyčiau, kad išjungti jį galima daug paprasčiau, perjungus kanalą ar visiškai išjungus televizorių. Taip pademonstruosite savo poziciją, o sutartinai veikdami net uždarysite visą tą televizijos karabasų teatrą. Mat žiuri faraonai ir parketo malvinos su pinokiais čia yra tik drakoniškas sutartis pasirašiusios marionetės, tampomos už virvučių televizijos prodiuserių. Tai tie „visagaliai“ užsako ir muziką, ir šokius, jei ir gąsdinančiai mojuoja savo kišeninių teisininkų surašytomis sutartimis, kur numatytos tūkstantinės baudos jas pažeidusioms lėlėms. „Visagalių“ rašau kabutėse todėl, kad tų prodiuserių galia tik menama: iš tikrųjų ji, uolūs televizijos žiūrovai, yra jūsų rankose, laikančiose pultelį! Spustelėkite jį, ir tos galios nebeliks nė padujų! Tokių „televizinių šokių konkursų“ sumanytojai, žinoma, vograuja, kad rodo tikrą, nekupiūruotą gyvenimą, kad kuria pasiutusiai žiūrimą laidą, brangų kokybišką televizinį produktą, kitaip tariant, transliuoja, rodo tai, ko pageidauja žiūrovas: juk žiūri suakmenėjęs, išsproginęs akis, ar ne taip? Juk būtent tai rodo aukšti laidos reitingai.
O tu, jaunas naivus žmogau, nori pademonstruoti savo talentus ir išgarsėti „ant visos Lietuvos“? Nesėdėk. Prašom: laisva valia pasirašyk kontraktą su televizija, kad nori šokti konkurse, scenos neapleisi net ir tada, kai iš tavęs tyčiosis, viešai primins tavo paklydimus ir apskritai parduos tave kaip lėlę.
Tokie tad televizijoje šiandien šokiai pokiai. Net nerašyčiau apie visą šį mėšlą, drebiamą iš televizijos ekranų po nekalta „šokių konkursų“ priedanga, tačiau pernai visos ribos buvo peržengtos. Nejuntu jokių sentimentų nei Monikai Šalčiūtei, nei Jolantai Leonavičiūtei: tiesą sakant, net nenorėjau tų mergelių, nuolat šmėžuojančių, pažinti, tačiau dirbant spaudoje tai vargu ar įmanoma. Bet dabar sakau: merginos, nepasiduokite, nesiduokite nuperkamos! Nors nesu jūsų internetinė „Facebook“ draugė, kurių ir taip turite sočiai, stoviu jūsų pusėje kovoje su ta televizijos karabasų šutve.
„Paklauskite savęs, ar norėtumėte, kad taip būtų elgiamasi su jūsų vaikais, nes tiek patyčių, menkinimo, žalojimo eteryje kaži ar norėtų kas nors tverti“, – klausia mūsų Monika Šalčiūtė per socialinius tinklus išplatintame savo pareiškime. Ką jai atsakysime? Tai kodėl žiūrime, kaip žalojami kitų vaikai ir anūkai? Galime apeliuoti į psichologus, kurie aiškina, kad žmogus– tai toks padaras, kad jo akį ir ausį nejučia traukia šlykštūs dalykai. Galime teisintis, kad ir kartuvės miesto aikštėje egzekucijų dieną kadaise pritraukdavo didelę minią, ir dauguma paspoksoti čia ateidavo savo valia... O gal visgi genami bandos jausmo? Ar tas jausmas vis dar toks stiprus ir šiandien?
Ukrainiečiai tam nusakyti turi gerą žodį bydlo, kuris reiškia genamų galvijų bandą, deja, neretai tinkamą ir televizijos žiūrovų auditorijai apibūdinti. Nebūkime bydlo, televizijos žiūrovai, kuriuos negalėčiau pavadinti gerbiamais! Tie televizijos magnatai, kurie mums transliuoja scenas iš savo tvarto, negerbia ne tik šalčiūčių ar leonavičiūčių. Kad ir kaip keiktume savo jaunimą, prikištume jam išsiauklėjimo stoką, neišprusimą, akiplėšiškumą, paviršutiniškumą ar kvailą trijų minučių šlovės troškimą, turime pripažinti, kad drąsos ir žmogiško orumo (tegu ir savaip suprasto) jis turi kur kas daugiau nei mes, senoji prisitaikėlių karta, kuriai dažnai teko būti žemiau žolės, kad išgyventų. Ir norisi tikėti, kad ta jaunimo drąsa gali kur kas daugiau nei televizijos karabasų galia ir pinigai.
Rūta Klišytė
