REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kaip parašyti gerą straipsnį, moko žurnalistikos fakultetuose. Tačiau jei taip visi rašytų, pasaulis būtų baisiai nuobodus. Garsus ir talentingas tikras žurnalistas rašo visiškai priešingai, nei jį mokė universitetuose. Ir todėl jo straipsniai skaitomi.

REKLAMA
REKLAMA

Beje, parašyti gerą straipsnį visai nesunku, jei esi atsikratęs visų stereotipų, kurių tau prigrūdo per ketverius ar šešerius mokslo metus. Taigi keletu tokių paslapčių ir pasidalinsiu.

REKLAMA

Viskas prasideda nuo idėjos. Banalios

Žurnalistikos tėvai buvo teisūs - viskas prasideda nuo idėjos. Ir būtent nuo banalios idėjos. Tik jokiu būdu ne nuo originalios. Kodėl?

Originalios idėjos blogos dviems požiūriais. Pirmiausia, jei jos pasirodys per daug originalios, jumis niekas nepatikės. Jeigu jūs bandysite analizuoti, koks ryšys tarp globalinio atšilimo, korupcijos lygio Afrikos šalyse ir jėgos politikos įsigalėjimo pasaulyje, bet koks redaktorius - net ir mažiausio, neįtakingiausio pasaulyje laikraščio - jus palaikys išprotėjusiu. Nors galbūt tokį ryšį galima moksliškai pagrįsti.

REKLAMA
REKLAMA

Antra, originalių idėjų, kuriomis patikėtų, mažai. Štai prieš dešimt metų Vladas Gaidys sociologiniais duomenimis pagrindė, kad tarp simpatizuojančių kairiesiems yra daugiau tų, kurie išgeria degtinės, nei tarp simpatizuojančių dešiniesiems. Tokia žinia jau nebloga, tačiau bėda ta, kad ne kiekvieną dieną ir ne kiekvienam jos pasirodo. O rašyti straipsnius žurnalistui reikia dažnai ir atkakliai.

Be to, originali idėja gali pasirodyti klaidinga ir taip jūs tik apsijuoktumėte. O kam jums to reikia? Daug linksmiau, kai apsijuokia jūsų kolegos. Juk jei jūs pasitelksite banalią idėją, tai jokiu būdu nerizikuojate patekti į tokią apgailėtiną situaciją, kai redaktorius, pasikvietęs į savo kabinetą, jums praneš, kad esate atleistas, nes nesilaikėte žurnalistinės etikos ir neišlaikėte profesionalumo reikalavimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dvejopos banalios idėjos

Kokios tos banalios idėjos gali būti? Banalias idėjas skirstau į dvi rūšis: amžinąsias ir aktualiąsias. Amžinosios banalios idėjos yra šios: “Taika yra gerai”; “Karas yra blogai”; “Kapitalizmas yra nei gerai, nei blogai”; “Mylėti yra gerai”; “Nekęsti yra blogai”; “Pasaulis balansuoja ant beprotystės ribos”; “Pasaulis nebalansuoja ant beprotystės ribos” ir taip toliau.

Aktualiosios banalios idėjos yra tokios, apie kurias tuo metu kalba visas pasaulis. Šiuo metu tai gali būti: “Karas Irake blogai”; “Karas Irake gerai” (iš esmės jūs vieną savaitę galite įrodinėti, kad karas Irake yra blogai, o kitą - kad gerai; vis tiek niekas neatsimena, ką rašėte prieš savaitę); “Rolandas Paksas - blogas prezidentas”, “Rolandas Paksas - geras prezidentas” (tik jokiu būdu neįrodinėkite, kad Paksas - joks prezidentas; tai jau originali idėja, kurios niekas nesupras).

REKLAMA

Toks skirstymas yra patogus, nes jas galima užrašyti ant popieriukų ir dėlioti tarpusavyje. Taip galima gauti visai netikėtų derinių. Štai labai lengvai galite sukryžminti šias dvi idėjas “Karas Irake blogai” su “Pasaulis balansuoja ant beprotystės ribos” ir gauti visai padorią temą “Užsitęsęs karas Irake verčia pasaulį balansuoti ant beprotystės ribos”.

Šaltiniai

Tačiau banali idėja - dar ne viskas. Banali idėja - tik tvirtas pagrindas, toliau jau turite paplušėti, kad išsiskirtumėte. Čia labai svarbu jūsų šaltiniai. Aš juos vėlgi skirstau į dvi grupes: išskirtinius ir autoritetingus.

REKLAMA

Išskirtiniai šaltiniai tiesiog privalo būti anonimiški. Antraip jie nebus nei įtikinami, nei išskirtiniai, nei jokie kitokie. Juk jei parašysite: “Kaip sakė toks ir toks valdininkas (vardas ir pavardė)”, tai atrodys visiškai neįspūdingai, nes jo gali bet kas paklausti. Ir netgi daug įmantresnių klausimų. O štai jūsų anoniminio šaltinio niekas negali paklausti, išskyrus jus pačius.

Rašant straipsnį kiekvienas šaltinis turi savo funkciją. Anonimiški šaltiniai paprastai būna Vyriausybėje, Seime, partijose, Prezidentūroje, CŽV ir Husseino administracijoje. Ir visiškai nesijaudinkite, kad jūs neturite šiose ar kitose itin svarbiose įstaigose savų “gerai informuotų šaltinių”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Beje, visiškai nesisielokite, kad neturite savo šaltinių Vyriausybėje, Prezidentūroje ar dar kurioje nors svarbioje įstaigoje. Iš tiesų geram žurnalistui jie net nereikalingi ir net žalingi. Nes paprastai tie šaltiniai būna žemo rango valdininkėliai, kuriuos reikia ilgokai girdyti savo sąskaita kavinėje, kol jie ką nors pasako. O ir pasako tai, kas ir taip žinoma. O daugiau nesako ne todėl, kad ką nors slėptų, - tiesiog jie patys daugiau nežino, o išgerti kito sąskaita visi nori. Štai kodėl jūs ramia sąžine galite žvelgti į “patikimus šaltinius” kaip į retorinę jūsų straipsnio figūrą. Protaukime logiškai - jei jūs esate vienintelis, galintis pakalbinti savo patikimą anoniminį šaltinį, tai kam jį kalbinti apskritai? Juk niekas jo neperklaus. Svarbiausia, į šių retorinių figūrų lūpas įdėti kuo abstraktesnę, nieko nesakančią ir kuo neutralesnę frazę, kurią galėtų ištarti bet kuris klerkas. Tai bus įtikinama. Be to, jūs net sukelsite mažytį šurmulį toje biurokratinėje įstaigoje, kur dirba jūsų “patikimas šaltinis”: kiekvienas galvodamas, kad tai pasakė jo nemėgstamas kolega, garsiai viršininkui girdint dejuos: “O kaip tai galima, koks nelojalumas savo įstaigai”. Ir dar vienas privalumas - taip jūs nerizikuojate būti patrauktas į teismą.

REKLAMA

Aišku, jus gali graužti sąžinė, kad taip falsifikuojate faktus. Vadinasi, jūs - dar jaunas žurnalistas. Tačiau ir čia yra išeitis. Štai vienas pavyzdys. Kadangi jūs esate jaunas žurnalistas, redaktorius liepė parašyti straipsnį apie tai, kad jo kieme jau antra savaitė neišvežamos šiukšlės. Jūs pasikalbėjote tik su kiemsargiu, tačiau paprastas kiemsargis gali būti ne toks jau paprastas. Jūs ramia sąžine galite rašyti - “anot patikimų šaltinių Vilniaus savivaldybėje” (o skliausteliuose pridėkite, kad jis glaudžiai susijęs su artimiausia Vilniaus mero Artūro Zuoko aplinka). Visai nesijaudinkite, kad meluojate. Jūs apskritai nemeluojate, nes kiemsargių darbdavys yra savivaldybė, tad taip kiemsargis priklauso savivaldybei. O dėl Zuoko - jis teoriškai gali bendrauti su bet kuo. Kad ir su kiemsargiu. Ir jei savo straipsnyje numatysite ir tokias teorines galimybes, kokybė tik pakils.

REKLAMA

Su kita grupe - komentatoriais yra daug sunkiau. Sunkiau, nes yra daug norinčių komentuoti, bet labai mažai mokančių tą daryti. Tikrasis komentatorius privalo nieko nepasakyti. Bet užtat išraiškingai vartoti netikėtas metaforas ir visą krūvą palyginimų.

Štai imkime pavyzdį. Jei jūs kokio nors politologo paklaustumėte, ką jis mano apie karą Irake, jis atsakytų maždaug taip: “Dėl užsitęsusio karo pasaulis balansuoja ant peilio ašmenų”. Tai neįdomu, todėl jau čia jau jums reiks padirbėti.

Žinoma, vienas iš svarbiausių gero straipsnio aspektų yra dramatizmas. Geriausia dramatizuoti komentatorių pareiškimus. Šiame pasakyme dramatiška yra bedugnė ir balansavimas. Štai nuo čia galite ir pradėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bedugnę galima padaryti labai gilią, bet kur kas paveikiau bus, jei dar pridėsite plonus aštraus skustuvo ašmenis, ant kurių balansuoja pasaulis. Norint sudramatinti balansavimą, teks prisiminti gamtos stichijas, - tai gali būti uraganas, vėtra, audra, žemės drebėjimas ir pan.

Tad pirmoji redakcija galėtų skambėti taip: “Ir kaip teisingai pažymėjo politologas X, “Karas užsitęsė. Pasaulis balansuoja ant ką tik išgaląsto plono skustuvo ašmenų, pučiant stipriam vėjui”. Aišku, tai ne tobulybės išraiška. Čia galima pasakyti daug įsimintiniau. Tikras profesionalas žurnalistas taip parašytų. “O kaip staiga atsilošęs žymus politologas ir kultūrologas XW rėžė: “Karas įsibėgėjo, o pasaulis stovėdamas ant mažojo kairės kojos pirščiuko balansuoja ant plono Damasko plieno skustuvo ašmenų, siaučiant stipriai smėlio audrai. O apačioje tik gili bedugnė, kurioje rangosi virtinė nuodingų barškuolių”. Tai iš karto dramatiškiau, išraiškingiau. Ir visai nesvarbu, kad iš Damasko plieno niekas skustuvų negamina. Šiuo atveju svarbu ne tikslumas, bet išraiškingumas.

REKLAMA

Beje, jei jūsų komentatorius nesutiktų su jo tokia žodžių interpretacija, galite jį nuraminti, kad jo žodžiai bus cituojami visose žiniasklaidos priemonėse, o jūs taip diskretiškai prisidedate prie jo įvaizdžio formavimo. Garantuoju - tai jį paveiks ir jis su džiaugsmu sutiks prisiimti autorystę.

Taigi įvaldęs bent jau šiuos du punktus - tema ir komentatorių pasirinkimas - jūs rimtai pretenduojate tapti garsiu ir cituojami žurnalistu. O ar ne to siekėte studijuodamas žurnalistikos fakultete?

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų