Nors priklausė garsiai ir turtingai šeimai, Edwardas Kennedy iki savo dienų pabaigos visą dėmesį skyrė pasaulio vargšams bei nuskriaustiesiems. Jis turėjo retų asmeninių savybių, padėjusių jam tapti vienu įtakingiausių JAV senatorių.
Per savo rinkimų kampaniją respublikonų kandidatai į Senatą neretai mėgdavo pasitelkti karikatūrišką Edwardo Moore'o Kennedy paveikslą - tokio didelio, riebaus, nežaboto liberalo. Tedas nekreipė pernelyg daug dėmesio į šiuos išpuolius. Tiesą sakant, jis net mėgdavo iš to pasijuokti. Ir galėjo tai sau leisti, nes gerai žinojo, kad jei koks nors respublikonas norės prastumti įstatymą, anksčiau ar vėliau atsidurs jo kabinete prašyti pagalbos. Nedaug reikalų Kongrese buvo sprendžiama be aktyvios E.Kennedy paramos per visus tuos 47 metus, kai jis buvo senatorius.
Kantriai laukti savo eilės
E.Kennedy nebuvo geras oratorius. Didžiąsias jo kalbas, tokias kaip oratoriją "Svajonė niekuomet nemirs", kurią jis pasakė per demokratų suvažiavimą 1980 metais, parašė kažkas kitas. Būdamas labai šmaikštus ir kandus privačiame gyvenime, viešumoje E.Kennedy dažnai būdavo pompastiškas ir neartikuliuotas.
Nebuvo jis ir vizionierius. Jo ideologija, regis, kilo iš didelės liberalo kaltės: jei turtuoliai turi viską, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą, kodėl to neturi vargšai? E.Kennedy dosnumas labiau kilo iš jo širdies, nei galvos.
Jo karjera sugriovė Kennedy mitą. Dešimtmečius visuomenė siejo šią šeimą su dramomis, šlove, įžymybėmis. Kennedy šeima buvo mėgstamiausia amerikiečių muilo opera, balansuojanti tarp triumfo ir tragedijos. Edwardas buvo jauniausias iš trijų brolių, kurių du - prezidentas Johnas F.Kennedy ir senatorius Robertas Francis Kennedy - buvo nušauti. Tedas nebuvo intelektualus ir galantiškas kaip Jackas ar energingas ir drąsus kaip Bobby. Tačiau jis buvo kur kas už juos žemiškesnis.
1965 metais, kai ir Robertas, ir Edwardas dirbo Senato Darbo ir socialinių reikalų komitete, per vieną susirinkimą jiems abiem teko kelias valandas laukti savo eilės apklausti vieną liudytoją. Robertas perdavė Tedui raštelį: "Ar šitaip tampama geru senatoriumi - sėdint ir laukiant savo eilės?" Tedas jam atrašė: "Taip." Tada Robertas pasiteiravo: "Kiek valandų turiu čia sėdėti, kad būčiau geras senatorius?" O Tedas jam brūkštelėjo: "Tiek, kiek reikės, Robi."
Robertas buvo per daug nekantrus, kad taptų geru senatoriumi, o Edwardas mėgo įstatymų leidybos rutiną ir nuobodų darbą drauge su jį lydinčiomis užkulisių bičiulystėmis, susitarimais ir įvairiais mainais, be kurių nepriimamas nė vienas įstatymas. Jis turėjo dvi retas savybes: nesiveržė būti dėmesio centre ir niekuomet nebuvo smulkmeniškas. Per 47 metus JAV Senate E.Kennedy visuomet mokėjo kantriai išlaukti savo eilės ir šitaip elgdamasis nusipelnė vargšams ir stokojantiesiems daugiau nei bet kuris kitas senatorius.
Vakarėlių berniukas nepriekaištingas darbe
Šeimos tragedijos, abiejų brolių žūtis nuo pasikėsintojo kulkos... Visa tai, be abejo, atsiliepė Tedui. Pradėjo sklisti kalbos apie jo gėrimą ir naktinius nuotykius. Tačiau sutikęs teisininkę Victorią Reggie, kuri 1992 metais tapo jo antrąja žmona, Tedas visiems laikams atrado tikrąją ramybę.
Jam, kaip šeimos patriarchui, nuolat tekdavo dalyvauti nesibaigiančiose šeimos narių mokyklų ir universitetų baigimo ceremonijose, vestuvėse ir laidotuvėse. Kadaise buvęs išpaikintas Harvardo berniukas, išlėkęs dėl to, kad į ispanų kalbos egzaminą vietoj savęs pasiuntė draugą, mėgo šiuos pasirodymus ir vakarėlius, tačiau Senate jis buvo pareigingas darbininkas.
E.Kennedy ryte rydavo visą spaudos konferencijų ir pasitarimų makulatūrą, didžiausias stirtas popierių, taip, kaip kiti žmonės ryja romanus. Kiekvieną vakarą šeštą valandą E.Kennedy biure būdavo "maišų laikas" - pilnas portfelis, o kartais ir du būdavo prikimšti jo namų darbų nakčiai. Rytą šie popieriai būdavo išdalijami darbuotojams su daugybe jo ranka rašalu primargintų klausimų ir pastabų.
E.Kennedy pietaudavo prie savo darbo stalo su savo darbotvarkės sudarinėtoju. Jį retai kada galėdavai pamatyti einantį į liftą be vieno ar kelių savo patarėjų. Kennedy pavardė teikė nemažą pranašumą - protingiausi politikos patarėjai rikiavosi į eilę norėdami jam dirbti.
Gudrūs ėjimai
Senato posėdžių salėje E.Kennedy galėdavo piktai pratrūkti, tačiau jis mokėjo paversti priešus savo draugais. Orrinas Hatchas iš Jutos buvo vienas jo priešininkų. Jis buvo karštai tikintis mormonas ir negalėjo pakęsti E.Kennedy cigarų dūmų per komiteto posėdžius, be to, kartą turėjo įžūlumo padaryti jam pastabą dėl gėrimo. Vienam reporteriui respublikonas O.Hatchas sakė, kad atvyko į Vašingtoną kautis su Tedu Kennedy. Tačiau per tris dešimtmečius viskas baigėsi tuo, jog jie abu darniai dirbo ir priėmė virtinę socialinių įstatymų. Gal E.Kennedy ir baisiai erzino O.Hatchą, bet kai šis, vėliau tapęs profesionaliu dainininku, ieškojo paramos pramogų versle, būtent Tedas jam padėjo skambučiu į Holivudą. Kai 1997 metais Tedas šventė penktąsias savo vedybų metines, O.Hatchas jam parašė meilės dainą.
E.Kennedy galėjo būti šiurkštus debatuose, bet jis neskubėdavo su pataisomis. Ir retai kada įsižeisdavo. Jis mokėjo būti labai kantrus. Kai Atstovų Rūmai ir Senatas pradėdavo debatus dėl įstatymo, E.Kennedy iškeldavo kokį nors prieštaringą jo aspektą ir pasileisdavo apie jį kalbėti be galo ir pabaigos, kol kiti galiausiai pasakydavo: "Gal geriau visa tai kol kas atidėkime?" Praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams, kai įstatymas jau būdavo parengtas priimti, Tedas ir vėl ištraukdavo savo problemą. Kilus nepasitenkinimui, jis tuoj pat primindavo: juk jūs patys man liepėte tai atidėti vėlesniam laikui. Rezultatas visada būdavo tas pats: gerai jau gerai, įtraukime tai į įstatymą. Tuomet Tedas šypsodavosi it Češyro katinas.
Dėmesys bėdžiams
Tačiau geriausias ir nuoširdžiausias E.Kennedy būdavo tada, kai kas nors pakliūdavo į bėdą. 1998 metų vasarą "Boston Globe" apžvalgininkas Mike'as Barnicle'as buvo apkaltintas straipsnių klastojimu. Jo namai buvo apgulti televizijos kamerų, o jis pats jautėsi piktas ir išsekęs, kai vieną vėlų vakarą išgirdo beldžiant į duris: tai buvo Tedas, jo kaimynas ir senas draugas. Naktis buvo karšta, jis atėjo trumpomis kelnėmis, basnirčia, palaidais trumparankoviais marškiniais su kečupo dėmėmis - Tedas mėgo pavalgyti. Pirmiausia jis pareiškė, kad nėra ko jaudintis, viskas susitvarkys. Jis pakvietė M.Barnicle'ą į savo namus, kada tik šis panorės - nes "niekas nemoka slėptis geriau nei mes". E.Kennedy davė M.Barnicle'ui rožinį, asmeniškai paskambino jo leidėjui, taip pat ir kardinolui Bernardui Law užtardamas bičiulį.
Gegužės mėnesį, nedaug likus iki mirties, jau sunkiai sirgdamas E.Kennedy parašė laišką prezidentui Barackui Obamai. Praėjusią savaitę jį išplatino Baltieji rūmai. Tame laiške 77 metų senatorius ragina prezidentą užbaigti JAV sveikatos apsaugos reformą. Laiške kalbama apie tai, kas senatoriui, ko gero, labiausiai rūpėjo per visą jo gyvenimą. "Dėl jūsų nuomonės ir požiūrio aš priėjau įsitikinimą, kad labai greitai padengti išlaidas už medicinos paslaugas galės visi, ir šeimos sveikata nepriklausys nuo jos turtingumo", - rašė jis.
Sunku pasakyti, kas padarė E.Kennedy tokį dėmesingą, kai jo šeima dažnai būdavo tokia arogantiška ir nerūpestinga. Galbūt tai, kad jis buvo rubuilis jauniausias sūnus, iš kurio galingi jo broliai dažnai pasišaipydavo. O gal tai, kad 1964 metais po lėktuvo katastrofos jis 5 mėnesius negalėjo pajudėti. Šeima juokaudavo, kad Tedas turėjo daug laiko pagalvoti ir perskaityti visas knygas, kurių neskaitė mokykloje. Galbūt kaltas jo katalikiškas tikėjimas, kurį tragedija ir išsigelbėjimas tik pagilino.
Kad ir kaip būtų, humoro jausmo jis niekuomet neprarado. Kai vienu metu mirė jo motina Rose ir tuometinio senatoriaus Alano Simpsono motina Lorna, šis pasakė, jog galbūt jos abi iškeliavo į dangų nutiesti kelio savo sūnums. "Joms prireiks buldozerio", - atšovė E.Kennedy.
