Lietuvos nacionaliniame dramos teatre džiugios permainos: jau netrukus, kovo 14-ąją, čia duris atvers nauja kūrybinė studija, ta proga žiūrovai išvys originalų spektaklį “Liūdnos dainos iš Europos širdies„, pastatytą pagal Fiodoro Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė“. Šio teatro meno vadovas Audronis Liuga turi ir daugiau išskirtinių kūrybos idėjų, kurias sieks įgyvendinti dar šiemet...
- Sakykite, iš kur toks poreikis Nacionaliniame dramos teatre atidaryti tokią studiją?
- Na, Nacionalinis dramos teatras turėjo dvi scenas, o, kaip sakoma liaudyje, Dievas mėgsta trejybę. Taigi buvo galimybė atsirasti dar ir trečiai erdvei, kad ji šiame teatre atliktų atskirą misiją.
- Ir kokią teatro misiją turite galvoje?
- Šia studija bus siekiama atlikti kelias teatro misijos kryptis. Pirma, tai bus naujų teatro idėjų, kurios leis kiek kitaip mąstyti, atėjimas: kas yra šiuolaikinis teatras ir kaip jis galėtų būti kuriamas? O iš šios studijos žiedelio viena kita sėkla galėtų nukristi ir į didesnes scenas.
Kita misija - edukacinė. Šiame teatre norima naujai suprasti edukaciją - kad tai nėra vien spektaklių vaikams kūrimas ar paauglių atvedimas į teatrą. Tai būtų tam tikrų aktualių klausimų ir problemų kėlimas. Taip pat iškėlimas, gvildenimas tokių klausimų, su kuriais susiduria skirtingos socialinės grupės, ir bandymas ieškoti atsakymų į tuos klausimus kartu su publika.
Intymi šitos studijos erdvė suteiktų galimybę aktoriams būti labai arti žiūrovų, ieškoti kitų komunikacijos būdų, negu įprasta didžiosiose scenose.
Dar vienas svarbus dalykas - kad teatras skatintų konkrečiai šio teatro kūrėjų iniciatyvas, iš kurių galėtų gimti tam tikri darbai. Kaip žinoma, viena ar kita forma tai vyko ir anksčiau, bet daugiau tai buvo pačių aktorių, pavyzdžiui, Birutės Marcinkevičiūtės, iniciatyva. Galbūt atsiras ir dar vienas kitas aktorius, kuris ateis į naująją studiją su savomis idėjomis. Tikrai patyriau, kad šio teatro didžioji aktorių dalis nusiteikusi dirbti, jie ieško darbo ir yra aktyvūs. Ir norisi išnaudoti šios trupės potencialą, bet taip pat norisi, kad mes sustiprintume šitą potencialą naujais žmonėmis.
- Įdomus sprendimas naują kūrybinę erdvę, kurioje anksčiau vykdavo repeticijos, pavadinti tiesiog studija...
- Šioje erdvėje šis žodis yra tinkamiausias, nes tai bus kaip ir žmogaus studija, aktoriaus ir žiūrovo santykio studija. Tai yra studija kaip tam tikras veiksmas, kuris bus bandomas įgyvendinti per spektaklius, per projektus ir vakarus, kurie čia bus rengiami.
Studija pradės veikti kovo 14 dieną. Ji atidaroma su spektakliu “Liūdnos dainos iš Europos širdies„. Tai yra vieno žymiausių Europos jaunosios kartos režisierių Kristiano Smedso pastatymas. Tai nėra premjera. Tiesą sakant, tai yra darbas, kurį prodiusavau iki ateidamas į teatrą. Ir šitą darbą padovanojau teatrui, už jį negaudamas jokių pinigų. Tokiu būdu noriu padaryti pirmą įnašą į šitą studiją. Manau, šis įnašas toms kryptims, apie kurias mes kalbame, yra gana svarbus. Tai yra labai originali F.Dostojevskio romano “Nusikaltimas ir bausmė“ versija, kuri gastroliavo jau šešiose šalyse, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose. Šiame darbe išvysime vieną ne šio teatro aktorę - Aldoną Bendoriūtę.
O šiaip netolimoje ateityje pamatysime ne tik šio teatro aktorius, bet ir studentus. Iš karto po šio spektaklio specialiai šiai studijai bus pradėtas kurti naujas darbas pagal vieno jauno Prancūzijoje pripažinto dramaturgo ir režisieriaus pjesę. Ten pasirodys režisieriaus Jono Vaitkaus surinkti pirmo kurso studentai. Tai bus labai specifinė medžiaga. Su jaunaisiais aktoriais kaip pedagogai dirbs trys labai patyrę profesionalai - aktoriai Adrija Čepaitė, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė. Pjesėje labai įdomiu dokumentiniu aspektu nagrinėjami suaugusiųjų ir paauglių santykiai. Norisi, kad ši studija būtų kaip toks karštas mygtukas.
- Taigi tokiu būdu mėginsite prisivilioti ir jaunąją publiką...
- Šis teatras šįmet jau galės pasiūlyti tam tikrus darbus, kurie, manau, tikrai bus įdomūs labai įvairiai publikai. Taip pat ir jaunimui, kuris galbūt šiame teatre nelabai rasdavo sau vietos. Bet teatras neturi nusileisti iki interneto ar populiariosios žiniasklaidos lygio. Jis kaip tik turi surasti būdus kalbėti apie tam tikras gilesnes problemas. Taip pat paliesti ir jauno žmogaus problemas.
- Taigi ir kokie tie klausimai, apie kuriuos rizikuosite prabilti žiūrovams?
- Per ateinantį sezoną, kuris prasidės rugsėjį, norisi, kad teatre atsirastų tokių gana iškilių ir ryškių darbų, kurie bandytų aktyviai komunikuoti su šiandienine visuomene, kurie patraukliai, įdomiai, intriguojančiai ir tikrai aukšto meninio lygio priemonėmis analizuotų gilumines mūsų šalies, mūsų visuomenės problemas. Ir skatintų tam tikrą žmonių pilietiškumą. Vienas pastatymas bus susijęs būtent su emigracijos tema. Tai pirmi klausimai, kurie turi rūpėti nacionaliniam teatrui, jis neturi užsiimti tik pramoga.
Taip pat mes turime atsakyti į klausimą, dėl ko nacionalinis teatras turi egzistuoti ir kodėl valstybė jį turi išlaikyti. Todėl ieškome tokio repertuaro, kuris galėtų atsakytų į tuos klausimus, sutelkdamas mūsų stipriąsias režisierių pajėgas.
- Beje, ar atėjęs į šitą teatrą nesijaučiate šiek tiek nejaukiai?
- Nesijaučiu nejaukiai. Niekada negalvoju, kad ateinu į malonią atmosferą, aš noriu, kiek galiu ir sugebu, kurti tą atmosferą su kūrybiniais žmonėmis. Vis tiek mes visi esame šitame teatre laikini, mes ateiname su tam tikra programa, tam tikram laikui ir siekiame įgyvendinti savo viziją. Šis teatras nėra kažkieno nuosavybė, todėl turime suprasti, kad tarnaujame šitam teatrui.
Tiesa, mane visada šiek tiek trikdė, kad Nacionalinis dramos teatras Gedimino prospekte yra tarsi atsivėręs nuo žmonių stikline siena, jis atsidaro tik vakare, kada žiūrovai ateina į spektaklį. Jis iš tikrųjų galėtų ir dažniau atsiverti žmonėms ne tik vakarais, bet ir dienos metu. Tarkime, galbūt teatre atidarysime knygynėlį, ko nėra Lietuvoje, jame žmonės rastų specifinės teatro literatūros. Tiesiog norisi, kad šitas teatras būtų draugiškesnis visuomenei ir pats ieškotų su ja ryšio.
Deimantė Zailskaitė
