Raimundas Ališauskas (22 m.) jau keli metai gyvena savarankiškai, mėgina suklostyti savo gyvenimą į naujas vėžes ir pamiršti tai, kokia buvo jo paauglystė. Apie šį vos trečiąjį dešimtmetį pradėjusį vaikiną galima pasakyti, jog iki šiol savo gyvenime jis matė daugiau šalto, nei šilto. Sunkus gyvenimas, patyčios, neišsipagiriojantys tėvai, ketveri metai vaikų globos namuose jo veide paliko įspaudus, kuriuos galima nesunkiai pastebėti, o žvilgsnis ir dabar dar nepatiklus, tiriantis kiekvieną žmogų.
Šeima ritosi žemyn
Mūsų pašnekovas yra kilęs nuo Radviliškio rajono, Šeduvos apylinkių. Bet gražios ir vaizdingos gimtosios vietos jauno žmogaus šiandien netraukia - jis geriau jaučiasi ten, kur nepažįstami žmonės, kur niekas neprimena praeities. Todėl kiekvienas supras, kodėl aukščiau paminėtas pasakojimo herojaus vardas yra pakeistas pseudonimu. Beje, šiuo vardu herojus yra pasirašęs keletą apsakymų, kurių kai kurie buvo publikuoti spaudoje.
Vieni ryškiausių paauglystės įspūdžių Raimundui asocijuojasi su vaikų globos namais, į kuriuos pateko artėjant keturioliktajam gimtadieniui.
Raimundo ir dviejų jo jaunesnių seserų gyvenimą pragaru pavertė ne kas nors kiti, o artimiausi žmonės - tėvai. Tiesa, tėvu vadinamas asmuo nebuvo jam tikrasis tėvas. Aleksandrą, antrąjį Raimundo motinos vyrą, tikru tėvu vadinti galėjo tik abi mergaitės. Tuo tarpu Raimundo ir jo keleriais metais vyresnio brolio tikrasis tėvas miręs - buvo užmuštas girtų peštynėse, kai berniukui sukako vos ketveri.
Motina vienatvės ilgai netvėrė - netrukus jų namuose atsirado kitas nuolatinis motinos lovos šildytojas. Aleksandras - nagingas mechanizatorius ir, pasak posūnio, nors ir atvykėlis iš plačiosios Tarybų Sąjungos, bet neblogai kalbėjo lietuviškai ir kaime buvo laikomas geru žmogumi. Tą rodo ir tai, kad motinai pasijutus nėščiai, vyriškis pasiūlė tuoktis ir netrukus buvo atšoktos šios poros vestuvės. Bėda tik ta, jog tylūnas Aleksandras sunkiai begalėjo atsispirti kitų įtakai - beveik nė vienu klausimu neturėjo nuomonės ir valios.
Vieną gražią dieną bankrutavo žemės ūkio bendrovė, kurioje Aleksandras ir jo žmona dirbo. Viltys kaime greitai susirasti darbo ėmė žlugti - nuolatinio darbo apylinkėje niekas nesiūlė, o padieniai darbai šeimos negelbėjo. Be to, dirbdamas su padienininkais ir taip nevengiantis skaidriosios šeimos galva dar labiau į ją įniko. O kadangi "smogiamąjį" skystimėlį mėgo ir antroji Aleksandro pusė, netrukus išgėrinėjimas tapo kasdienybe. Taip šie žmonės neva plovė liūdnas mintis dėl nelabai aiškaus rytojaus.
Bebėgant metams jau ir darbo ieškotis noras praėjo, ir šeima pamažu ritosi žemyn. Buvę padoresni draugai jau nebenorėdavo užsukti į prišnerkštą ir apleistą šių žmonių ūkį, nes apie nieką kitą pasikalbėti jau nebuvo galima. O dažniausi sugėrovai pasitaikydavo patys paskutiniai aplinkinių kaimų bėdžiai, neretai pažįstami tik iš matymo, o kartais ir visiškai nematyti, galai žino iš kur atsibastę. Namuose neretai kildavo muštynės, riksmai, o visa tai matydavo čia pat augantys vaikai.
Baisusis priklydėlis
Raimundas ir šiandien krūpteli, kai šalia suskamba kimus, degtinės ir rūkalų išėstų balso stygų skleidžiamas balsas.
Vieną sykį į jų namus atklydo kažkoks Kyma. Taip bent į jį kreipėsi patėvis ir motina. Raimundo manymu, tai buvo kažkoks klajojantis valkata, mat niekas apylinkėje šio vyro iki tol nebuvo regėję. Pats jis pats pasakojo, jog yra kilęs nuo Šiaulių, bet nieko daugiau apie save neatskleidė. Pasak Raimundo, net ir to žmogaus amžių labai sunku nuspėti - buvo apsileidęs ilgais plaukais, veidas apžėlęs seniai bekirpta barzda.
"Tai buvo labai keistas žmogus", - sako Raimundas. Nors iš tiesų jis nori pasakyti, jog tai buvo labai baisus žmogus. Mat Raimundo žodžiais, baisesnių dienų kaip tos, kuomet Kyma gyveno jų namuose, jam neteko patirti.
"Galbūt yra manančių, kad galima priprasti prie baimės. Bet aš įsitikinau, kad prie šito priprasti neįmanoma. Atvirkščiai, su kiekviena diena baimė darosi vis didesnė, kol ima slėgti ir taip išsekina, kad rodosi, jog tuoj pamesi protą. Tokį siaubą išgyvenau aš, panašiai jautėsi ir mano sesės. Jos nieko man tuomet nesakė, bet viską perskaičiau abiejų akyse", - pasakojo Raimundas.
Būdavo ir tokių naktų, kai už sienos ūžiant girtai kompanijai, visi trys vaikai miegodavo užsidegę šviesą ir iš baimės užsirakinę nedideliame namuose įrengtame sandėliuke, kuris vienintelis buvo išsaugojęs vidinę spyną, nes visos kitos seniai buvo išlaužytos.
Raimundas girdėjo, kaip prisisiurbęs Kyma savo sugėrovams girdavosi kadaise tarnavęs kažkokioje specialiojoje oro desanto brigadoje, uostęs parako Afganistane ir savo rankomis pasmaugęs ne vieną žmogų. Girtas Kyma daužydavosi po namus, kumščiu bildindamas sienas ar stalą ir šaukdavo, jog jei ne ta "prakeikta Lietuva" jau būtų išsitarnavęs iki generolo.
Tuo tarpu patėvis ir motina su malonumu klausėsi visokiausių šio bastūno niektauzų, nes šis nenustojo jų girdęs. Nežinia iš kur, bet Kyma turėjo gana nemažai pinigų ir galėdavo šeimininkus vaišinti ir alkoholiniais gėrimais (dažniausiai pas vietinę bobutę pirktu pilstuku, mat šis buvo stipresnis ir skalsesnis nei valstybinė degtinė) ir užkanda.
Tačiau svečias elgdavosi ir labai įžūliai. Jau po savaitės vyro akivaizdoje nesibaimino graibyti šio žmonai už geidulingų kūno vietelių, o Aleksandras apsimesdavo, kad nemato. O gal ir iš tiesų užpiltomis akimis nieko nebematė? Kyma leisdavo sau netgi gašliai ir nešvankiai kalbėti jau kiek paaugusių mergaičių akivaizdoje.
Buvo pasiryžęs žmogžudytei
"Kartą aš jį buvau pasiryžęs papjauti. Ypač kai jis pamėgino išprievartauti motiną", - sako Raimundas.
Vyresniųjų gyvenimas vyko didžiajame kambaryje, kuris tuo metu atstojo ir tėvų miegamojo ir gyvenamojo kambario paskirtį. Ten nuolat vykdavo ir kompanijų susibūrimai. Vaikams, norint iš savo kambarių patekti į lauką, nori nenori tekdavo eiti per šitą patalpą, iš kurio pakliūdavo į koridoriuką, jungianti virtuvę, šį kambarį ir priemenę. Neretai, kad nereiktų vaikščioti per "geriamuoju" kambariu pramintą patalpą, vaikai į lauką tiesiog lipdavo pro langą.
Vieną vakarą, kai seserų nebuvo namie (jos tuo metu gulėjo ligoninėje), o Raimundas mėgino ruošti pamokas gretimame kambaryje, kaip įprasta, vyko linksmybės. Po kiek laiko viskam aprimus, smalsumo skatinamas Raimundas atsargiai žvilgtelėjo pro durų plyšį. Patėvis nuo girtumo jau netekęs sąmonės miegojo fotelyje. Motina užverstu sijonu tysojo ant visuomet išskleistos sofos. Ant stalo stovėjo plastmasinis butelis su tos dienos puotos likučiais. Ir tik tuomet vaikinas išvydo Kymą. Šis pasvyrinėjo ties be sąmonės gulinčia motina, vaikui bežiūrint nusismaukė kelnes, ir ėmė ropštis ant moters.
Apakintas įsiūčio vaikas atsitraukė gilyn į savo kambarį ir tyčia garsiai subildėjęs ir pasiryžęs bet kokiu atveju apginti motiną, atvėrė duris. Ši tebegulėjo kaip ir pirma, bet į ją kėsinęsis vyriškis, matyt, taip pat neatlaikęs svaigalų kiekio, jau drybsojo nusiritęs nuo lovos.
Raimundas mano, jog galbūt kaip tik šitaip pasisukusi situacija jį šiek tiek atvėsino, antraip tikrai būtų stvėręs čia pat gulintį peilį ir suvaręs jį neprašytam svečiui į kuprą.
Praėjus gal savaitei po šio įvykio Kyma vieną dieną dingo. Tiesa, išeidamas atminimui jis paliko nedidelę dovanėlę - mėlynę motinai paaky ir sugurintą nosį bei išmuštus du dantis patėviui. Sumuštus tėvus Raimundas aptiko grįžęs po pamokų, o šie tepasakę, jog Kyma juos norėjęs apiplėšti.
Išvežė į globos namus
Po poros dienų į jų kiemą įsuko policijos automobilis su apylinkės policijos įgaliotiniu ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnais. Paaiškėjo, jog apie šios šeimos gyventojus pareigūnai sužinojo iš ligoninės, kur tuo metu buvo gydomos nuo vos ne kasdieninio badmiriavimo nusilpusios ir nuo netinkamo maisto salmonelioze užsikrėtusios abi seserys. Gydyti mergaitės buvo išvežtos net į Kauną.
Nuo tada Vaiko teisių apsaugos tarnyba ėmė rūpintis šios šeimos vaikais ir jie buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Ten iš tiesų buvo geriau, bet Raimundas prisimena, kaip skausmingai traukė net ir tokių namų ilgesys. Todėl nenuostabu, kad atsiradus progai vaikai su malonumu grįždavo į namus pas savo gimdytojus. Tačiau šiems vėl paleidus vadžias tekdavo grįžti į valdišką įstaigą.
Tačiau ne vien tik tai ypač slėgė Raimundą. Jis kaip niekur kitur savo gimtinėje susidūrė su didžiuliu žmonių nepakantumu. Nedideliuose kaimuose ir miesteliuose vieni apie kitus kaimynai žino viską - niekur nuo svetimų akių nepasislėpsi ir nieko nepaslėpsi. Kitų vaikų tėvai, be abejo, dažnai pasikalbėdavo apie buvusio auksarankio mechanizatoriaus Aleksandro šeimyną. Todėl mokyklą lankančiam Raimundui teko dažnai patirtį bendraamžių patyčias, užgauliojimus ir viešą pažeminimą. Stipresni bendraklasiai vaikiną apspjaudydavo, apspardydavo, vydavo kuo toliau nuo savęs.
"Žmonės yra labai žiaurūs. Kito bėdos jie neatjaus, ir jei tik ras progą, jau įmurkdytą į purvą pasistengs išvolioti dar labiau", - konstatuoja Raimundas.
Praeitį pamiršti sunku
Šiuo metu Raimundas dirba Kaune, vienoje baldų gamybos įmonėje. Be to, neakivaizdžiai studijuoja Kauno kolegijos Technologijų fakultete. Studijas baigti turėtų ateinančiais metais. Po to jaunuolis tikisi įstoti į universitetą.
Jis prisipažįsta, jog daugybę metų nugyvenus tokioje aplinkoje, kur nuolat girtuokliaujama, tvyro nešvara, apsileidimas visu tuo žmogus, o ypač vaikas, sunkte persisunkia. Toks gyvenimas tampa norma. Ir anksčiau ar vėliau neabejotinai pasukama jau kitų pramintais takeliais. Tačiau Raimundui pavyko iš ten ištrūkti - pirmasis žingsnis į savarankišką gyvenimą buvo amatų mokykla Šiauliuose. Čia praleisti keli metai parodė, jog gyvenimas būna ir kitoks.
Įgijęs staliaus baldininko specialybę Raimundas ieškodamas savo brolio Vytauto atvyko į Kauną. Šis septyneriais metais už jį vyresnis gyvena tame didmiestyje ir jau yra sukūręs šeimą, bei baigęs aukštąją mokyklą. Pasak Raimundo, brolis taip pat nenori nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip gyvena jo motina. Ir nors vyresnėliui neteko patirti tokio skaudaus Raimundui šeimos nuopuolio, Vytautas yra įsitikinęs, jog motina kalta dėl to, kad žuvo jų tėvas. Mat iš Vytauto Raimundui pasakytų užuominų, jog jaunystėje buvusi graži jų motina nevengdavo pasižvalgyti ir į svetimus vyrus, o tai jų tėvui kėlė pavydą. Dėl to kartą įsiutęs jis ir įsivėlė į lemtingas muštynes.
Tačiau nuo brolio Vytautas nenusisuko, padėjo susirasti didmiestyje darbą, čia susiorientuoti, priėmė pas save gyventi, kol vaikinas pats savarankiškai susirado būstą.
Tačiau nepaisant visko Raimundui dar nėra lengva gyventi tarp žmonių. Jo pasitikėjimas jais yra labai komplikuotas, vaikinas kupinas įsisenėjusių baimių ir kompleksų. Iki šiol jis nedrįsta prieiti prie patikusios merginos, nes laiko save nepilnaverčiu. Užsimiršti ir atsipalaiduoti jam padeda tiktai vienodas ir monotoniškas darbas. Tačiau vakarais, likęs vienas jis neretai mintimis grįžtą į vaikystę, į tomis dienomis išgyventą košmarą.
