Tokiais atvejais svarbiausi trys dalykai: supratimas, paaiškinimas ir pasirinkto elgesio nuoseklumas. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kodėl mažylis verkia. Jei tai vyksta parduotuvėje, galbūt jis yra pavargęs. Jei namuose - galbūt nori tam tikro daikto arba tiesiog jaučia prastas tėvų nuotaikas. Išsiaiškinę riksmo priežastį, pabandykite visą situaciją pamatyti vaiko akimis. Tik taip suprasite tikruosius jo jausmus.
Labai svarbu leisti vaikui suprasti, kad jūs žinote, ko jis nori. Tai galite padaryti paprastai: „Suprantu, kad tu labai nori žaisliuko, bet jo imti negalime, nes jis ne mūsų“. Jei toks ar panašus paaiškinimas vaiko nenuramina, leiskite jam toliau verkti ir nebekreipkite į vaiką dėmesio. Po kiek laiko jis susiras kitą veiklą ir pamirš, dėl ko verkė. Įkalbinėti vaiką nusiraminti nereikėtų. Nieko gero neatneša ir bausmės. Ignoruodami vaiko riksmą, būkite šalia jo, toje pačioje patalpoje. Verkiančio vaiko uždarymas atskirame kambaryje gali būti per daug skausmingas patyrimas.
Kitas labai svarbus dalykas – vienoda tėvų reakcija į tokį vaiko elgesį. Jokiu būdu netenkinkite vaiko užgaidų, nes jei nors vieną kartą pasiduosite triukšmingiems vaiko reikalavimams, jis nebežinos, kaip bus kitą kartą. Maži vaikai nesąmoningai nori ribų, kurias turi nubrėžti tėvai. Verkdami, trypdami kojomis, griūdami ant žemės jie bando savo tėvus. Jei nepasiduosite, jūsų mažylis žinos, kad ir kitą kartą taip elgdamasis jis nieko negaus. Bet jei nors kartą nusileisite, jis išmoks manipuliuoti, tačiau jausis nesaugiai.
Paprastai toks vaikų elgesys trunka iki 4 – 5 metų, kai mažyliai išmoksta kalbėti. Tada savo norus jie gali išreikšti žodžiu. Jei isterijos priepuoliai ištinka vyresnius, mokyklinio amžiaus vaikus, tai jau gali būti pernelyg didelio lepinimo rezultatas.
Pataria Vilniaus Universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentę Romą Jusienę kalbino E. Valionienė
