Pirmiausia klasika. Kad dar spėtumėte, kas žiūri šį puslapį namuose, ar tie, kurie su itin privaloma priežastimi nori “nusiplauti” iš darbo, ir kad sąžinė būtų rami - 12.40 val. Lenkijos I programa tęsia pasaulinės klasikos pristatymus, ir šiandien, penktadienį, demonstruoja nemarųjį Federico Fellini “8 1/2”.
Siužetas, kuriame kankinasi Marcello Mastroianni herojus režisierius Gvido - apie tai, kaip visą filmą ieškomas siužetas. Kaip vieną kartą visus, ne vien kino kūrėjus, užpuola tas “8 1/2” sindromas, kai nebeturi kur eiti, nebeturi noro ką nors keisti, bet matai, kad keisti būtina. Fellini pats genialiai išsisuko iš šios krizės, sukurdamas apie ją filmą, tarsi pats būtų ir ligonis, ir pichoanalitikas. Pirmieji kadrai (kamštis gatvėje) buvo atkartoti daugelybę kartų (ir neseniai matytame amerikiečių “Nuopuolyje” su Michaelu Douglasu), ir jei kas nors kilo iš Gogolio “Apsiausto”, tai didžiulė dalis kinematografo meno - iš “8 1/2”. Tačiau temų ir kitiems tyrinėtojams - per akis. Nuo meistriškos nespalvotos fotografijos vaizdo iki magijos, kurios čia taip pat apstu, kad ir dėliojama ji su ironija (slaptažodis “aza nizi maza”, sako, atėjo iš kažkurios religijos, o pagaliau ir garsiai ištartas filmo pavadinimas skamba keistai paslaptingai - “oto e meco”). Tad kas negali išsiveržti iš kankinančio darbo (būdamas darbdaviu visiems privalomai liepčiau eiti žiūrėti) tarsi Gvido iš mašinų spūsties - užprogramuokite savo “vidiakus”.
Prie klasikos - bet jau nebe kino, o literatūros - ekranizacijų priskirčiau ir Henry Jameso romano adaptaciją “Moters portretas” (sekmadienis, TV3, 20.20 val., bet televizija romanų neskaito, todėl verčia į “Damos...”). Tik gaila, kad puikus romanas neteko savo intrigų, patekęs į ilgą ir pernelyg kruopštų metražą mėgstančios Jane Campion rankas, - gali užmušti jau prologas. Nebent būsite prisiekę Nicole Kidman ar Johno Malkowichiaus gerbėjai. Žinoma, mane gali apkaltinti mizoginizmu, vis dėlto netikiu nei vyrų ar moterų, gėjų ar lesbiečių kinu - yra geras ir blogas, įdomus ir nuobodus menas.
Prie tokio keistoko skirstymo pridėčiau ir Woody Alleną, kurio ypatybė (o dabar nekaltinkite manęs rasizmu) - Niujorko žydas ir jo nuostabus humoras. Allenas puikiai sugeba juoktis iš įvairiausių tokių klišinių (ir klišų) skirstymų, greita ranka lipdomų etikečių, tačiau “Išnarstytame Haryje” (sekmadienis, TV1000, 19.00 val.) jis sugebėjo pralenkti save. Tyčiodamasis iš psichoanalizės metodų ir kulto, jis pats šiame filme jam nebūdingai pateko į minėtą “8 1/2” sindromą, ir jau nebesugebėjo paties vaidinamo Hario surinkti į krūvą.
Panašus likimas ištiko ir Richardą Eyre’ą, sukūrusį filmą apie literatūros legendą Iris Murdoch - “Airisė” (antradienis, TV1, 21.00 val.). Aktoriai puikūs, Iris vaidina Judi Dench, jos jaunystę - Kate Winslet. Sumaniai kuriami retrospektyviniai planai iš praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio. Tačiau ir vėl - vos užpuola rašytoją Alzheimerio liga, pats režisierius taip įsijaučia ir taip nori mums parodyti ligos baisumą, kad žiūrėti darosi sunku. Na, bent jau žinosime, kad ši liga - nieko gero. Net kinematografe.
Kitą psichoanalizę bei schizofreniją siūlo dar vienas anglas - Oscaras Wilde’as. Kalbu, žinoma, apie “Doriano Grėjaus portretą” (šeštadienis, LTV, 0.15 val.) - žmogaus, panorusio likti amžinai jaunu, bet nepametančiu ir savo senatvės bei sielos atspindžių baisiame veidrodyje - portrete. Vis dėlto Pierre’as Boutronas čia pateikė padorų minimumą - romano iliustraciją. O jau apie Wilde’o sielą, jo polinkius, atspindimus rafinuotai žavioje prozoje, nebekalbėkime.
Naujesnė klasika
Jis gimė Lietuvoje, kažkur, regis, apie Ukmergę, kur taip mėgstu retkarčiais nuvažiuoti. Su jo šeima buvo negailestingai susidorota, tad ko norėti, kad vaikas būtų kitoks. Kalbu, žinoma, apie Hanibalą Lekterį, Thomo Harriso romano herojų. Ridley Scotto “Hanibalas” (antradienis, TV1000, 20.45 val.) - “Avinėlių tylėjimo” tęsinys, veiksmas persikelia į Florenciją, žanras artėja prie juodosios komedijos (scenarijus - puikaus režisieriaus ir dramaturgo Davido Mameto). Tačiau šiokius tokius perspaudimus kiek gelbsti į pamainą Judie Foster kurtai agentei stojusi Julianne Moore. Bet patys žinote, kaip su tais tęsiniais.
O įdomesnio siaubo pateikia TV4, tęsianti įdomaus australų režisieriaus Peterio Weiro retrospektyvą. “Išvyka prie kabančios uolos” (trečiadienis, TV4, 21.20 val.) - vienas geriausių jo filmų (dar tada režisierius nebuvo įsėdęs į Holivudo mašiną). 1900 metais Australijoje mergaičių koledžo auklėtinės išsiruošia į iškylą, kurios metu uolos urvuose dingsta trys mergaitės. Detektyvas virsta kažkokia neapčiuopiama būties mįsle, kurią pasakojant itin svarbi tampa pati atmosfera. Australijos gamta, džiugi nuotaika - ir ją keičiantis niūrumas bei siaubo artėjimas. Tačiau net ir įžengęs į Holivudą Weiras nepaliko šio filmo (gal to reikėjo savojo “aš” suradimui ir 1998 m. filmą permontavo, vos vos patrumpindamas).
LNK tęsia savąjį “siaubiakų” su Jacku Nicholsonu ciklą. Praeitą savaitę rašiau apie “Švytėjimą” - ir šįkart Mike’o Nicholso “Vilke” (antradienis, LNK, 22.30 val.) - jo atspindys. Nicholsono vaidinamą knygų leidėją pažemina pareigomis (liepia tyrinėti Rytų Europos rinką), jis užleidžia pozicijas jaunesniam karjeristui, tačiau svarbesnis yra kitas atvejis. Jo ima bijoti arkliai, jam ima želti kailis - ir jis pamažu ima virsti... vilku. Krizė, tampanti fiziologine transformacija. Akivaizdūs paties aktoriaus kartojimaisi, tačiau - nelyginamai subtilesnis temos dėstymas, pamažu (kartais - net pernelyg lėtai) plėtojama intriga. Ir vis dėlto senukas Jackas puikus, jausdamasis savame keisto siaubo filmo kailyje.
Tad kas gi toje Rytų Europoje? Geologas, kuris, regis, myli merginą Nadią, tačiau jam bepigu - atvažiuoja ir išvažiuoja. Merginai atsibodo tie “Trumpi susitikimai” (trečiadienis, TV Centr M-OM, 19.05 val.) ir ji ryžtasi pasekti jį mieste. Sakytum, gamybinė melodrama, bet kai režisuoja Kira Muratova, žanras “išplaukia” į visai kitas erdves, tačiau dar ne tas, kur vėliau radosi vietos ir amžinai mizantropijai, ir kažkokiam nekrofilijos kultui. Drauge filme - vienas įspūdingiausių (nes galbūt nebūdingiausių) Vladimiro Vysockio sukurtų vaidmenų.
Kaip tik tada, apie aštuntąjį dešimtmetį, viena Rytų Europos šalis dar turėjo stiprų kiną. Džiugu, kad jį vis nuosekliai primena LTV2. Antradienio dokumentikos retrospektyvoje “Retrospektyva” (21.00 val.) - nuostabūs Henriko Šablevičiaus filmai, pati poetinės dokumentikos viršūnė. Tą liudija ir patys pavadinimai - “Kelionė ūkų lankomis”, “Saulės ratas”, “Apolinaras”, bei pridedamas ir Roberto Verbos “Maestro jaunesnysis”, pasakojantis apie Giedrių Kuprevičių.
Kiekviena šalis prisimena savo šlovingą praeitį, kurią vėliau keičia vieni netekimai. Prancūzijos kolonijinė nostalgija itin stipriai juntama Regis Vargnier filme “Indokinija” (trečiadienis, Ren TV, 21.10 val.), pasakojančiame apie paskutinius Prancūzijos protektorato metus trečiojo dešimtmečio Vietname. Receptas patikrintas: banali meilės istorija šalia egzotiškos atogrąžų gamtos, o dar pridėkime Catherine Deneuve ir Vincent’ą Perezą - ir filmui garantuoti “Cezariai” bei “Oskaras”. Matyt, ir amerikiečiai taip pat jaučia tam kraštui nostalgiją.
Kumščio stiprumo egzotika
O štai kad nejaustum tos nostalgijos ir nesikėsintum į svetimą žemę - kad ir pačių amerikiečių, vis dar bandančių ją atimti iš indėnų - į pagalbą šiems, žemei, ekologijai ir stos Stevenas Seagalas ir jo stiprus Rytų kovų išlavintas kumštis. “Grėsminga žemė” (šeštadienis, LNK, 21.40 val.) - tai naftos perdirbimo įmonė pačiame Amerikos nacionaliniame parke, žemių nusavinimai - ir kieta kova. Laimi Seagalas. O kaip žemė po tiekos sprogimų?
Afrikoje žemę nuo civilizacijos ima ginti liūtai (europietiškai “verčiant” - puola kultūros nešėjus, tiltų tiesėjus). Juos ir imasi medžioti Michaelas Douglasas ir Valas Kilmeris. “Vaiduoklis ir tamsa” (sekmadienis, LTV, 21.00 val.) - dar vienas filmas iš to Douglaso egzotiškojo periodo, kai jis ieškojo Nilo brangakmenių, klydinėjo Amazonių džiunglėse ir t.t. Bet po sunkių darbų žiūrėti smagu.
Aktualijos
Pasaulinei JAV žvaigždei Michaelui Jacksonui dabar - ne patys saldžiausi laikai, ir rengiamos ekskursijos į jo Neverlendą - tik gelbėjimosi šiaudo vertas “pijaras”. Tad nujausti nesunku, kad filmas “Mūsų sūnus Michaelas Jacksonas” (pirmadienis, LTV, 19.25 val.) - iš tos pačios serijos. Apie dainininko vaikystę ir jo dabartinę padėtį pasakoja jo tėvai. Sentimentaliai, sielvartingai, jautriai - ir kaip kitaip gali tėvai kalbėti apie savo sūnų?
O kaip toks “pijaras” daromas, galima susipažinti smagiame jo pradžiamokslyje - Barry Levinsono filme “Uodega vizgina šunį” (ketvirtadienis, LNK, 22.35 val.). Filmas, nutiesęs kelią realybei: jau jį sukūrus, tačiau dar neišleidus į ekranus, kilo Clintono sekso skandalas, o po to Serbiją ėmė bombarduoti NATO pajėgos. Scenarijus buvo numatytas stebuklingai: filme prisidirbusį iki ausų prezidentą pramogų verslo meistras Dustinas Hoffmanas siūlo gelbėti... bombarduojant “kokią nors Albaniją”. Ir “suorganizuoja” karą. Smagu, jei nebūtų kažkaip pažįstama.
Ir arčiau mūsų: apie tai, kaip atsiranda visokio plauko “prolai”, imantys valdžias, neturintys per daug skrupulų, sąžinės, bet turintys mauzerius bei įvairią “kuopelių” jėgą - nuostabi Michailo Bulgakovo romano “Šuns širdis” ekranizacija (sekmadienis, NTV Naše kino, 20.45 val.). Porevoliuciniai metai ir naujų jėgų bei ideologijos atėjimas valdžion, aristokratijos mirtis ir šarikovų karalystė. Po kurios revoliucijos taip buvo - nesakau. Bulgakovas turėjo galvoje konkrečią, bet su savo kūrinių nemarumu, akivaizdu, šiek tiek persistengė...
