Jamesas Robinsonas, vyras ir vieno vaiko tėtis, norėjo kuo ilgiau „gyventi įprastą gyvenimą“, sakė jo mama.
Kai praėjusių metų vasarį, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai pradėjo jausti krūtinės skausmus, jam buvo diagnozuota liga, jis su žmona, jos dviem vaikais ir savo dukra persikėlė gyventi į savo svajonių namus.
Jo mama Shelagh sakė, kad ragino jį nueiti pas gydytoją ir pasitikrinti, praneša „Liverpool ECHO“.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jis turi širdies blokadą – tai reiškia, kad jo širdis plakė lėčiau arba neįprastai, nes sutriko širdį valdantys elektriniai impulsai, rašo mirror.co.uk.
Stemplės vėžys – tylusis žudikas
Jamesas, kuris dirbo nekilnojamojo turto bendrovės įmonių vadovu, mėgo muziką ir meną, pakeitė savo gyvenimo būdą ir iki 2021 m. lapkričio gyvenimas, rodos, tekėjo sava vaga.
Shelagh sakė: „Jis buvo pakylėtas. Jis šešis mėnesius negėrė ir nerūkė, pakeitus gyvenimo būdą jo sveikata pagerėjo. Tačiau tų metų pabaigoje jis turėjo problemų su rijimu, jis buvo užspringęs.
Viskas ėjo ne taip, kaip įprasta. Tiesą sakant, tais metais prieš pat Kalėdas buvome išėję su juo pasivaikščioti ir jis negalėjo išgerti gazuoto gėrimo, kurį nusipirko. Jam skaudėjo, kai jis rijo.“
Jamesui buvo atlikta endoskopija, po kurios paaiškėjo, kad jis serga stemplės vėžiu.
Stemplės vėžys – viena iš mirtiniausių onkologinių ligų, prabėgus metams nuo ligos diagnozės miršta daugiau kaip 50 proc. sergančiųjų.
Simptomai
Tokie simptomai kaip rijimo sutrikimai, rėmuo ir virškinimo sutrikimai gali būti painiojami su kitomis ligomis ir dažnai pasireiškia tik vėlesnėse ligos stadijose, kai vėžys išplinta, o išgyvenamumo rodiklis sumažėja iki 20 proc. Todėl šis vėžys vadinamas „tyliuoju žudiku“.
Gydytojai supažindino Jamesą su gydymo galimybėmis, įskaitant aštuonių valandų trukmės operaciją ir chemoterapiją, ir paskyrė jam papildomus tyrimus, kad būtų išsiaiškinta, kiek vėžys yra išplitęs.
Diagnozę slėpė
Jis manė, kad liga išgydoma, todėl slėpė diagnozę nuo šeimos, apie tai pasakė tik savo seseriai Keeley. Shelagh buvo priblokšta, kai sūnus pagaliau apie tai pranešė ir sakė, kad Jamesas supykdavo, jei ji kam nors pasakydavo.
Jis primygtinai reikalavo, kad pats galėtų nuvežti ir pasiimti dukrą Iris iš savo mamos namų, kol jam buvo taikoma chemoterapija. Jis toliau rūpinosi dukra, net tada, kai liga jį prikaustė prie lovos.
Stemplės vėžys jį alino, jis darėsi vis plonesnis ir silpnesnis, galiausiai vos galėjo valgyti ir būti budrus.
Shelagh buvo sugniuždyta, matydama sūnų tokios būklės, o prieš pat Kalėdas gydytojai pasakė, kad nebegali jam padėti.
„Augliai buvo išplitę į jo kepenis, jie suleido tris buteliukus morfijaus ir išleido jį namo“, – sakė Shelagh.
Mama jį prižiūrėjo paskutines šešias jo gyvenimo savaites, kai jis buvo maitinamas per zondą, nes jautė diskomfortą pilve ir nuolat vemdavo.
Jis atsisakė slaugytojų pagalbos ir nors paskutines dienas leido hospise, jis kalbėjo, kad dar grįš namo. Likus vos kelioms dienoms iki mirties, Jamesas su savo viršininku nuvyko į barą.
Shelagh sakė: „Jis vos paėjo, jam davė lazdą. Ką apie jį turėjo pagalvoti viršininkas? Jis atrodė kaip skeletas, nėščias skeletas.“
Jis mirė po keturių dienų, sausio 31 d., šalia buvo jo mama. Keeley sakė: „Mums visiems labai liūdna, bet iš dalies tai yra palengvėjimas, nes jam nebereikia kankintis.“
