I. Dam socialiniuose tinkluose pasakojo apie šokiruojančią ir skaudžią patirtį spektaklyje, kuriame, jos nuomone, buvo nepagarbiai pasielgta su Lietuvos simboliais, todėl ji pasijuto tarsi būtų išjuokta savo pačios namuose. Himno giedojimas, spektaklio metu, buvo nutrauktas.
„Turėjo būti šventė. Važiavom net į Kauną. Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Premjera. Lenkų režisieriaus J. Skrzuwaneko „Lietuviškos Vėlinės“. Liūdna. Lyg išmaudyta srutų duobėje. Skauda. Lyg kas nors artimas prispjaudytų į „dūšią“.
Pirmas minutes, kai jau buvom automobilyje, važiavom namo, norėjau tik verkti.
Jei būtume nevažiavę, gailėčiausi. Po spektaklio galvoju, kad gal geriau gailėtis, nei verkti.
Žinau, kas yra provokacija. Bet viskam yra ribos. Pirmą spektaklio minutę išniekino mūsų Himną. Pradedamas giedoti Himnas.
Salė pagarbiai atsistoja, sutartinai gieda. Himną nutraukia. Privertė bent jau mane pasijusti lyg mekenančia avimi bandoje“, – rašė ji.
Sudegino vėliavą
Spektaklio žiūrovė išreiškia nuoskaudą ir pasipiktinimą, nes, jos akimis, buvo peržengtos pagarbos ribos sudeginant Lietuvos vėliavą, o tai ji prilygina įžeidimui savo pačiuose namuose ir vertybių išniekinimui.
„Po dar poros minučių visų akivaizdoje išniekinama Vėliava. Taip, ją sudegino. Viešai. Mums visiems tylint. Man buvo labai svarbu, kad vienas žmogus man iš kairės sušuko: „Ką darot?“ Kaip jaučiuosi dabar?
Jaučiuosi taip, lyg mano namuose apsilankė nesubrendusių jaunuolių būrys. Jie iš pagarbios vietos paėmė šventą paveikslą, kurį iš kartos į kartą daug amžių perduodavome šeimoje.
Padavė flomasterius ir sako mano vaikams – pieškite. Viskas leidžiama, nėra nieko švento, nėra ribų. Pabrėžiu tą mintį, kad mano vaikams, mano namuose.
Nes aktorius, tai mūsų vaikas mūsų namuose (teatre). Viskam yra ribos. Nesakau, kad visada turi būti kaip J. Marcinkevičiaus poemoje „Mažvydas“, bet pasilieku tos nuomonės, kad niekada neturime leisti tyčiotis iš savęs ir savo šalies.
Nemalonios „išangių“ scenos spektaklyje, bet jas dar galime vertinti kai režisieriaus minčių reiškimą, bet savo šalies pamatų neturime leisti net liesti purvinomis rankomis, mintimis, kieta, šalta širdimi“, – įvertino I. Dam.
Sureagavo spektaklio režisierius
Reaguodamas į socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sklandančius komentarus apie spektaklį „Lietuviškos Vėlinės“, jo režisierius Jakubo Skrzywaneko pateikė savo komentarą.
„Visų pirma, noriu pabrėžti, kad šis spektaklis yra mano pagarbos Lietuvos tautai, jos istorijai ir kultūrai, taip pat rūpesčio dėl jos ateities išraiška. Negalima teigti, kad mano režisuoto spektaklio „Lietuviškos Vėlinės“ metu buvo niekinami Lietuvos valstybės simboliai.
Kaip skelbėme teatro svetainėje, programėlėje ir interviu prieš premjerą, spektaklyje yra scenų, galinčių sukelti stiprių emocijų. Manau, kad tokia ir yra teatro esmė, – leisti žiūrovui saugioje aplinkoje susidurti su savo didžiausiomis baimėmis“, – teigė jis.
Pasak režisieriaus, per daugiau nei metus trukusį kūrybinį procesą – dirbtuves ir tyrimus – jis juto, kad Lietuvoje labai gyva karo ir galimos naujos Rusijos okupacijos baimė, todėl norėjo apie tai kalbėti.
„Dėl šios priežasties spektaklyje pasirodo scenos, vaizduojančios sovietų karių sugrįžimą į Lietuvą. Jie nutraukia pagarbiai atliekamą Lietuvos himną ir sunaikina teatrinį rekvizitą, kurį žiūrovai gali sieti su nacionaliniais simboliais.
Tačiau noriu pabrėžti, kad šių scenų tikslas nėra įžeisti lietuvius, o priminti sunkią praeitį, kuri gali pasikartoti, jei nebūsime vieningi ir sąmoningi dėl kylančių grėsmių.
Lietuvių publika puikiai suprato šias prasmes, už ką jai esu labai dėkingas. Visos trys premjeros vyko pilnutėlėje salėje ir baigėsi ilgomis ovacijomis atsistojus. Nė vienas žiūrovas nepaliko salės ar nesutrukdė spektaklio minėtose scenose.
Tai rodo, kad kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru sukūrėme aktualų, nors ir daugeliui skausmingą kūrinį“, – rašė J. Skrzywaneko.
Skrzywaneko nesiekė įžeisti Lietuvos valstybės
„Lietuviškos Vėlinės“ režisierius pabrėžia, kad spektaklis jokiu būdu nesiekė įžeisti Lietuvos.
„Vis dėlto dar kartą noriu aiškiai pabrėžti, kad spektaklis jokiu būdu nesiekė ir nesiekia įžeisti Lietuvos tautos. Kaip Krokuvos Senojo teatro meno vadovas puikiai suprantu, kokia svarbi yra nacionalinė tapatybė ir jos simboliai.
Lenkijos ir Lietuvos geras vardas man yra itin svarbus. Kartu ginu meninę laisvę, kuri tam tikruose kontekstuose leidžia kurti scenas, galinčias sujaudinti, sukelti skausmą ar paskatinti apmąstymus – remiantis išankstiniu kūrėjo ir žiūrovo susitarimu.
Pastatydamas spektaklį pagal lenkų–lietuvių autoriaus Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, siekiau ne tik papasakoti sudėtingą mūsų dviejų tautų istoriją, paženklintą karų, okupacijų ir nusikaltimų, bet ir priminti laikus, kai Lenkija ir Lietuva brolybėje sudarė vieną valstybę“, – pareiškė jis.
J. Skrzywaneko dar padėkojo Nacionalinio Kauno dramos teatro komandai ir jų partneriams iš Lenkijos ir Lietuvos, įskaitant abiejų šalių Kultūros ministerijas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
