Pradėkime pokalbį nuo pensijų fondų. Prezidentūra ketina rudenį pateikti siūlymą, kad žmonės galėtų vieną kartą gyvenime pasiimti iki 25 proc. sukauptų lėšų. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?
Na, dabar tai vertinu kaip ir visą pasiūlymų visumą. Jei nebetikima pensijų sistema, tai reikėtų siūlyti kažką radikalesnio, kad tai nebūtų šlakstymas žalia arbata.
Jeigu manoma, kad kaupimas yra reikalingas Lietuvos gyventojams, tai tada logikos matau mažai, todėl, kad tai išbalansuoja patį kaupimą, sumos greičiausiai nebus didelės, kurias žmonės galės tokiu būdu išsiimti. Aišku, tai priklausytų nuo kaupimo laikotarpio, kiek tas žmogus kaupia, bet galimai tos sumos nebūtų didelės, nespręstų problemos, o patį kaupimo principą kaip ir paneigtų.
Bet tai yra ne tik prezidento siūlymai, yra įvairiausių siūlymų Seime. Ir mums turbūt ta diskusija yra svarbi, kad mes atsakytumėme sau, ar mes manome, kad Lietuvos gyventojams ta papildoma pagalvė senatvėje šalia „Sodros“ pensijos yra reikalinga.
Jeigu mes žiūrėtume į kitas Vakarų valstybes, kuriose pensijos aukštesnės, tai labai dažnu atveju jos ten būna susidedančios iš kelių dalių. Tik viena dalis finansuojama valstybės lėšomis, kitos būna arba iš privačių pensijų fondų, arba iš profesinių fondų, arba darbdaviai finansuoja. Taip susideda visa gyventojo pensijos suma, kuri jam leidžia gyventi oriai.
Lietuvos kaupimo sistema kol kas yra jauna ir labai daug kartų darkyta. Prisidėjimo tarifas nėra didelis. Aš tikiu, kad papildoma pagalvė senjorui yra reikalinga tam, kad jis būtų sotesnis, galėtų geriau savimi pasirūpinti ir tas kaupimo principas, raginimas taupyti yra teisingas, tačiau ta sistema gali keistis. Mes apie tai diskutuosime. Bet aš tikrai raginu visus kolegas politikus diskutuoti po to, kai pasisakys Konstitucinis Teismas, nes ten dabar kaip tik yra kreipimasis ir jis atsakys, kiek konstituciškai teisėti būtų mūsų sprendimai. Ir nuo šito Konstitucinio Teismo pasisakymo galėtų priklausyti mūsų vieni ar kiti politiniai sprendimai.
Bet sutikite, kad dabar atrodo, jog ta sistema nėra patraukli. Na, ir prezidento patarėjas sako, kad su tokiu siūlymu būtų galima padidinti tos antrosios pakopos patrauklumą. Kodėl sakau, kad nepatraukli – buvo atlikta apklausa ir beveik devyni iš dešimt lietuvių mano, kad turėtų būti leidžiama pasitraukti iš pensijų kaupimo ir atsiimti pinigus. Ir šių metų nauji rezultatai – 60 proc. pasitraukė. Ar nereikėtų palikti tą išėjimo langą galbūt didesnį? Arba, kaip prezidentas siūlo, pasiimti pinigus, kad neatrodytų, jog jie yra visiškai nepasiekiami.
Tai yra siūlymų ir visus pinigus atsiimti, siūlymų yra pačių įvairiausių. Bet turbūt galime žiūrėti ir į kitas valstybes.
Be to, tai, kad didelė dalis žmonių atsisako, aš vertinu pozityviai, nes jie žino, pasidomi, nėra taip, kad nežinojo, niekas neįspėjo. Žmonės priima sąmoningą sprendimą – ir pernai, ir šiemet nemaža dalis žmonių atsisako. Tie, kurie nori kaupti, reiškiasi, tikrai to nori. Tai tas yra gerai.
Estijos pavyzdys parodė, kad jie buvo priėmę sprendimą pasitraukti iš antrosios pakopos ir tą sprendimą dabar pakankamai neigiamai vertina Estijos bankas. Pastebėjo, kad tos lėšos, kurios buvo pasiimtos, buvo išleistos per greitą laiką, o pensijų dydis dabar yra tokioje rizikoje, kad žmonės gaus mažesnes pensijas arba turės būti galvojami kiti mechanizmai.
Toje pačioje Lenkijoje nuo 2017 m. yra privalomas darbdavių dalyvavimas tam tikruose kaupimo fonduose, kur žmonės įtraukiami automatiškai ir turi prisidėti tiek valstybė, tiek gyventojas. Tai valstybės ieško įvairių sprendimų.
Bet tiesiog yra baiminamasi, kad lietuviai elgsis kaip estai, pasiims visus pinigus ir išleis?
Aišku, reikia pasitikėti ir žmonėmis, nes jie žino, kada jiems tų lėšų reikia, kur jie jas turėtų pasidėti, bet pats kaupimas yra pensijai. Tam, kad žmogus senatvėje galėtų gyventi lengviau ir paprasčiau, būtų savarankiškas, jam nereikėtų kreiptis dėl socialinės paramos. Jis tiesiog galėtų savimi oriau pasirūpinti. Ir tas kaupimas yra kaip papildoma galimybė turėti priedą prie pensijos, kurią gauna iš „Sodros“.
Čia turbūt yra labai sunku remtis į kažkokias kitas valstybes, bet ar 25 proc. padėtų sukurti didesnį pasitikėjimą pačiu kaupimu ir sistema? Mes gi net nežinome, kokia tai būtų suma, ji priklausytų nuo to, kiek laiko žmogus kaupė, kokia situacija jam atsitiko ir panašiai.
Yra valstybių, kuriose galima tokius dalykus daryti, bet toje pačioje Naujojoje Zelandijoje atsiranda kitos problemos, kai dalį lėšų atsiėmę žmonės gali investuoti į būstą, tada ir būsto rinkoje atsiranda problematika ir kartu likusių pensijų mažumo klausimas.
Žodžiu, čia turime ieškoti balanso. Aš bijau, kad prieš rinkimus tų pasiūlymų bus pačių įvairiausių ir žmonėms bus transliuojamos skirtingos žinutės. Aš manau, kad mes turime labai ramiai apsispręsti, ar mes manome, kad kaupimas yra reikalinga papildoma pagalvė senjorams, kurie vis dar patiria didelį skurdą ir atskirtį, ar mes manome, kad tas instrumentas turi palaipsniui transformuotis į kitus vektorius. Neneigiu nei vieno scenarijaus, bet pati manyčiau, kad kaupti ir pasirūpinti savimi senatvėje mums iš tiesų reikėtų.
Kaip suprantu, jūs vis tiek esate už tą pagalvę, bet kaip matytumėte tą transformaciją? Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad rudenį reiktų diskutuoti, jog sistema būtų lankstesnė. Akivaizdu, kad to lankstumo trūksta. Kaip jūs įsivaizduojate tą lankstumą?
Tai mes ir iš socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pusės buvome pateikę pasiūlymų, tarkime, kad padidintume ribą nuo 5 ir 10 tūkst. tos vienkartinės išmokos.
Taip pat, kad būtų galimybė atsisakyti kaupimo jau tada, kai žmogus pradeda gauti sumažėjusį atlyginimą, tai yra, pratęsti atsisakymo laiką. Ir kiti tokie dalykai, kurie palengvintų ir palankstintų tą pačią sistemą.
Tų pasiūlymų tikrai turime ir norėtumėme juos pristatyti visuomenei bei Seimui, tačiau būtent dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimo, manome, kad verta palaukti, kuomet bus pasakyta, ar apskritai mes esame teisingame kelyje ir tada vykdyti teisėkūrą.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
