Kai išgirdau apie atskirą Antakalnio kapinių sklypą Kovo 11-osios akto signatarams, iš karto prisiminiau Audriaus Butkevičiaus provokaciją 1992 m. pabaigoje. Tada Sąjūdžio sudarytai Vyriausybei traukiantis iš valdžios ministras paskelbė, kuriuos valstybės vadovus jis siūlo apdovanoti aukščiausiais kariniais Vyčio kryžiaus ordinais už nuopelnus nepriklausomybei. Nepamiršo savęs, o kiti pasiūlytieji užprotestavo nepageidavę, nieko nežinoję, kad už jų nugaros ne tik sugalvota, bet ir paskelbta. Todėl didelio pasityčiojimo tada prieš rinkimus nepavyko sukelti, bet ir po dešimties metų kokie nors kagėbistiniai laikraštėliai tai dar primena kaip dešiniesiems neigiamą „faktą“.
Dabar panašiai su signatarų palaidojimo darželiu. Kažkur nuspręsta, suplanuota, Č. Juršėnas pritarta, ir žmonės iš spaudos sužino apie savo pomirtinį gyvenimą nepriklausomybės politikų gete. Jautrioje Lietuvos visuomenėje tai pavirsta Kovo 11-osios pažeminimu. Jau paskelbtas grupės signatarų protestas, ir daugelis jam pritarė.
Pritariu ir aš – to nereikia. Kas be ko, man signatarų kapinės ir neaktualios. Turiu sprendimą, ir procedūra nekainuos nei valdžiai rūpesčio, nei Lietuvai – mokesčių mokėtojų lėšų. Kai mirė kompozitorius Balys Dvarionas, „tarybų valdžia“ manė, kad kūnas priklauso jai. Bet šeima galvojo kitaip, ir privačios laidotuvės įvyko be LTSR vyriausybės kapelijos Palangos kapinaitėse.
Sumanę dabar išrikiuoti išmirsiančius signatarus, parinko ir netikusią vietą. Kadangi įsismaginta, noriu perspėti, kad negadintų esamo memorialo. Jo fone turėtų likti kylantis žalias šlaitas ir sugrąžinti ką tik išrautieji medžiai. Tegu vešliai žaliuoja, tegu vis gražiau ošia, ir jokių kitų, neišvengiamai konkuruojančių palaidojimų.
Niekas neturėtų norėti pasilaidoti virš paminklo, aukščiau už Sausio 13-osios kankinius.
O Medininkų pareigūnai – dešiniau, ir dabar ties jais, gerokai palypėjus, rausiama kalno viršūnė, privežta statybinių medžiagų.
Nemaloniausia, kad SSKP vietininkų CK bei KGB nusikaltėlių viršūnėlės kadaise pasistatyta „etažerė“ dabar norima pakartoti kaip simetrinė architektoninė replika virš gynėjų memorialo su lietuviškąja „Pieta“. Tai tų žuvusiųjų atminimui pasodintus ąžuoliukus ir Loretos liepą jau iškėlė – kodėl?
Taigi neužstos, draugai; liaudies dėmesį trauks jau pradėtos elitinės statybos ir naujosios nomenklatūros antkapiai, o atitikmuo anai „etažerei“ atrodys kaip rafinuotas pasityčiojimas su ideologine potekste. Aure ten – „anos Lietuvos“ viršininkai komunistai ir kagėbistai, visą gyvenimą jai tarnavę, o čia – naujieji, prisidengę keliais pasirašiusiais vieną Kovo 11-osios aktą. Susilaidos šio tarpsnio prezidentai, premjerai, ministrai. Kas nors net neįžvelgs didelio skirtumo su anuo tarybiniu kalnu, ir kantriosios pastangos užtrinti okupacijos bei laisvės vertybines ribas laimės dar vieną tašką.
Šiandien ateisime prie Medininkuose žuvusiųjų kapų. Dar neseniai už jų kilo tik žalias šlaitas, miškas, dangus, galėjai susikaupti prie kapų. Dabar tai griaunama, o įsibrovėliai – neva „signatarai“. Taip žmonėms pranešta.
Ne, tai būtina sustabdyti. Už mūsų žuvusiųjų ir toliau tebūnie tik žalia gamta ir dangus. Ir tą baisoką betoninę sieną šlaite, kuri atriboja memorialą su veja virš jo (neduok Dieve, dar ir ten užsimanys laidotis!), seniai laikas apželdinti žydinčiais vijokliais. Siekim nebe sovietinės kultūros. Nereikia ideologinių intrigų.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
