Etnologas Libertas Klimka teigia, kad tai labai svarbus laikotarpis, kai laukiama sugrįžtant saulės. „Yra sakoma, kad per Tris karalius diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Vadinasi, galima sakyti, kad ji yra ilgesnė, negu buvo prieš Kūčias.
Gaidžio žingsnis yra senoviškas dienos trukmės matavimo metodas, kai horizonte buvo stebima saulės tekėjimo arba laidos vieta ir pagal jos poslinkį buvo galima spręsti apie kalendorinę datą. Todėl ši šventė labai sureikšminama“, – pasakoja L. Klimka.
Po kaimą vaikščiodavo trys karaliai
Trijų karalių dieną sugrįžta saulė, o čia jau įsipina ir krikščioniška tradicija. „Anksčiau ši šventė buvo švenčiama, kai po kaimą vaikščiodavo trys persirengę rytų išminčiai.
Jie sveikindavo žmones su šia švente, atnešdavo viltį, kad sugrįžta saulė, diena palaipsniui pradės ilgėti, pradės šilti orai, nors, žinoma, bus dar visko: pūgų, šalčių ir sniego, bet ta viltis vis tik žmones palaikys ir jie sulauks pavasario.
Anksčiau trys jauni vyrukai apsirengdavo tais trimis karaliais. Lietuvoje buvo įprasta, kad jie simbolizuoja skirtingas žmonių rases, apsirengdavo skirtingais rūbais – vieno kailinukai trumpi, kito ilgi. Taip jie pranešdavo, kad yra iš skirtingų kraštų.
Juos vesdavo vadinamoji Betliejaus žvaigždė. Trys karaliai kartu pasiimdavo vieną vaikinuką, o jam į rankas duodavo dažniausiai iš šiaudelių nupintą žvaigždę su spinduliais, kartais žvaigždė būdavo papuošta kokiais auksiniais popieriukais ar kažkokiu žibintuvėliu.
Jis tuos karalius vesdavo ir eidavo į kiekvieną sodybą, visus pasveikindavo su giesme ir gerais linkėjimais. Žinoma, vaikams trys karaliai turėdavo kišenėje saldainių, paprastų ledinukų. Todėl būdavo labai laukiami“, – apie tai, kaip senovėje būdavo švenčiama Trijų karalių diena, pasakoja etnologas.
Būdavo ir kitokių tradicijų
Yra tam tikrų etnografinių skirtumų. Suvalkijoje trys karaliai dažnai jodavo ir atjoję į sodybą su šeimininku turėdavo ilgą pašnekesį. Šeimininkas juos pavaišindavo tik tada, jei jie šauniai ir šmaikščiai atsakydavo į jo klausimus. Vykdavo sudėtingas dialogas.
„Jei trys karaliai atsakydavo smagiai, o dar jei pridėdavo kaimo naujienų – jie būdavo pavaišinami ir galėdavo joti toliau. Vilnijos krašte šventimas būdavo ypatingas, nes trijų karalių palyda susidarydavo didelė.
Būdavo tradicija, kad kaimo žmonės su palyda atvažiuodavo į miestą – Vilnių ir eidavo per valstybines įstaigas, kavines, restoranus ir visus sveikindami keldavo gerą nuotaiką. Palydoje būdavo ne tik karaliai, bet ir karalienė, žynys, velniukas išdaigininkas. Visi jie suvirtę į roges atvažiuodavo ir keldavo bendrą nusiteikimą laukti pavasario.
Tai tokia liaudiško teatro šventė. Ta tradicija ateina iš tolimų laikų. Kažkada pats šeimininkas kryželiais pažymėdavo duris. Ši tradicija kilusi iš to, kad per žiemos šventes tariamai mirusiųjų dvasios aplanko savo gimtuosius namus.
Tam, kad jie vėliau netrukdytų gyvųjų gyvenimo, visos palangės būdavo pažymėtos kryželiais, nes gyvieji gyvena savo gyvenimą ir dvasinis gyvenimas turi būti nuo jų atskirtas. Po to įsigaliojo tradicija kryželius pašventinti kreida. Tai darydavo trys karaliai.
Pažymėdavo raidėmis, kurias lietuviai perskaito kaip Kasparas, Baltazaras ir Merkelis. Tai trys karalių vardai, nors iš tikrųjų tai lotyniškos maldos pirmieji žodžiai tomis raidėmis būdavo pažymėti. Tai tiesiog vietinė interpretacija“, – pasakoja L. Klimka.
