Šiandien tai skamba kaip fantastika, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais nacistai planavo į orbitą iškelti saulės spindulius naudojantį 1,5 km skersmens kosminį ginklą. Gigantiškas veidrodis tarytum milžiniškas didinimo stiklas saulės spindulius sutelktų į vieną Žemės paviršiaus tašką ir galėtų paversti pelenais bet kurį Žemės paviršiaus miestą.
Seniai pamirštas straipsnis žurnalo „Life“ 1945 m. numeryje atskleidžia, kaip „JAV kariuomenės technikos ekspertai išsiaiškino pribloškiamą faktą apie vokiečių mokslininkų planus statyti „saulės ginklą“ – gigantišką orbitinį veidrodį, kuris sufokusuotų saulės spindulius į deginantį tašką Žemės paviršiuje.“ Nacistai vylėsi turėdami tokį ginklą galėsią sudeginti priešų miestus arba užvirinti tam tikrą jūros ar vandenyno plotą.
Tokio kosminio ginklo idėjos autorius – pripažintas raketų konstruktorius Hermanas Obertas. Mintis konstruoti tokį ginklą į galvą šiam vyrui šovė dar 1923 m. Skaičiavimai bylojo, kad projekto vertė siektų 3 mln. markių. „Saulės ginklo“ gamybai prireiktų 15 metų. Tikroji kosminio veidrodžio paskirtis būtų taiki – pagal poreikius aprūpinti žmones bet kurioje Žemės vietoje saulės šviesa. Tačiau vėliau H. Obertas tokį įrenginį pavadino ir „ekstremaliu ginklu“.
„Manasis kosminis veidrodis būtų nelyginant veidrodėlis moksleivių rankose, kai ant klasės sienų ar lubų jie žaidžia saulės zuikučiais, rašė H. Obertas. – Tačiau netikėtas žybsnis į mokytojo veidą galėtų sukelti nemalonią reakciją.“
H. Obertas – Vokietijoje gimęs ir dirbęs austrų-vengrų kilmės fizikas ir inžinierius. Jis laikomas vienu iš raketų mokslo tėvų, paklojusiu pamatus ateities raketų technologijoms ir astronautikai. Pirmąjį raketos modelį jis susikonstravo dar būdamas keturiolikos.
1928-1929 m. H. Obertas dirbo Berlyne kaip mokslo konsultantas statant filmą „Moteris Mėnulyje“ („Frau im Mond“). Tiesa, filmuojant šią juostą, vieno eksperimento metu jis apako kaire akimi.
1929 m. rudenį H. Obertas, padedamas Berlyno technikos universiteto studentų, paleido pirmąją savo sukonstruotą skysto kuro raketą „Kegeldüse“. Vienas iš talkininkavusių studentų buvo garsusis Verneris fon Braunas (Wernher von Braun), kuris vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, sukurs raketą A4, pasaulyje išgarsėjusią kaip „Fau-2“ („V-2“). Po karo V. fon Braunas dirbo NASA.
„Saulės ginkle“ būtų veikusi ir kosminė stotis, kurioje dirbtų žmonės
1945 m., kai sąjungininkų pajėgos ėmėsi peržiūrėti nacistų karo planus, paaiškėjo, kad nacistai buvo susidomėję H. Oberto siūlymu ir pradėję ieškoti galimybių Trečiajam Reichui statyti veidrodinį ginklą, kuris turėjo būti iškeltas į maždaug 35 800 km aukštį.
Žurnalo „Life“ straipsnyje samprotaujama, kad veidrodis į kosminę erdvę veikiausiai būtų gabenamas dalimis. Be to, jame būtų veikusi ir kosminė stotis su 10 metrų skersmens švartavimosi dokais ir hidroponiniais sodais deguonies gamybai – stotyje dirbtų žmonės. Elektros energiją stotis gautų iš saulės energijos generatorių.
