Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Panevėžio mieste, Ramygalos gatvės daugiabutyje, iki suėmimo gyvenęs, anksčiau net keturis kartus už įvairius nusikaltimus teistas, niekur nedirbantis ir nesimokantis Marius Razma (18 m.) ir Panevėžio rajono Klevečkinės kaimo gyventojas, šešių klasių išsilavinimą teturintis, niekur nedirbantis ir nesimokantis, vieną kartą teistas Valdas Fetingis (17 m.) apskundė Panevėžio apygardos teismo paskelbtą nuosprendį. Pagal šį nuosprendį M. Razma už plėšimą, vagystę, fizinio skausmo sukėlimą, nepilnametės išžaginimą bei nusikaltimą padariusio asmens slėpimą buvo nuteistas kalėti pusdevintų metų, o V. Fetingis už plėšimą, seksualinį išprievartavimą bei tyčinę itin žiaurią žmogžudystę, siekiant nuslėpti anksčiau įvykdytą nusikaltimą - dešimčia metų nelaisvės (abu jaunuoliai minėtų nusikaltimų darymo metu buvo dar nepilnamečiai, o tokiems asmenims maksimali bausmė - dešimt metų). Sadistams toks teismo nuosprendis, matyt, pasirodė esąs per griežtas, nes jį apskundė. Šie skundai Lietuvos Apeliaciniame teisme bus nagrinėjami vasario viduryje.
Norėjo susigrąžinti telefoną
Viskas prasidėjo nuo to, kai su Mariumi Razma draugiškus ryšius palaikiusi vienos Panevėžio vidurinės mokyklos moksleivė Andželika (vardas pakeistas) suvokė šio vaikino esanti tik apgaudinėjama. Dar labiau mergaitė ėmė nerimauti, kai šis, sutikęs Andželiką prie vieno prekybos centro, jėga nutraukė ant mergaitės kaklo kabojusį mobilųjį telefoną. Užsiminęs, jog reikia nedelsiant kažkam paskambinti, Marius telefoną pažadėjo "kada nors" sugrąžinti. Šios akimirkos Andželika laukė ne vieną savaitę. Per Mariaus draugus telefoną galiausiai pavyko susigrąžinti. Į sąskaitą buvo prikalbėta per 120 litų...
Netrukus Andželika vėl mieste susitiko su Mariumi. Ir vėl įžūlus bernas padarė tą patį: atėmė anksčiau jau buvusį pasisavintą telefoną. Tiesiog išlupo jį iš Andželikos rankų ir, įspėjęs niekam nebandyti dėl to skųstis, nužingsniavo savais keliais. Mergaitė, be abejo, labai susinervino, tačiau ir vėl nusprendė tylėti.
Andželikos tėtis, sužinojęs, kad dukra turėtąjį telefoną kažkur prateriojo, nupirko naują. Tačiau kai po kurio laiko Andželika vėl susitiko su Mariumi, vildamasi, jog jis sugrąžins atimtąjį telefoną, prarado ir šitą, nupirktąjį tėčio! Kai neapsikentusi moksleivė užsiminė viską pranešianti policijai, kartu buvęs Mariaus draugas įspėjo laikyti liežuvį už dantų... Įbauginta Andželika tylėjo... O kai vieną dieną į Andželikos draugės Austėjos (vardas pakeistas) mobilųjį telefoną paskambino Marius ir pasiūlė susitikti (neva norįs grąžinti abu atimtus telefonus), Andželika, aišku, labai apsidžiaugė. Ji į šį susitikimą nuėjo su Austėja.
Egzekucija miško aikštelėje
Marius Razma sutarton vieton irgi atžingsniavo ne vienas - su pažįstamu Valdu Fetingiu. Abu - neblaivūs. Bernai sumelavo, neva abu Andželikos telefonai yra pas dar kitą draugužį, gyvenantį priemiestyje, kažkur už stiklo fabriko. Tad buvo pasiūlyta visiems pas jį nuvažiuoti ir telefonus pasiimti.
Kompanija maršrutiniu autobusu pasiekė Panevėžio pakraštį. Ties garažų kooperatyvu bernai susižvalgė ir mergaitėms užsiminė, jog reikėsią paėjėti net iki pamiškės - ten atseit įsikūręs tasai paslaptingasis pažįstamas... Nieko bloga neįtardamos, Andželika ir Austėja klusniai žingsniavo toliau. Nutolus nuo miesto, vaikinai staiga pasidarė nervingi, pikti. Jie pareikalavo, kad mergaitės atiduotų visus pinigus (Andželika turėjo du litus, o Austėja - dešimt), paskui iš Austėjos buvo pagrobtas ir mobilusis telefonas. Sutrikusios panelės buvo stipriai sugriebtos už kaklų, joms užčiauptos burnos (kad nesišauktų pagalbos) ir nutemptos į netoliese esantį miškelį.
Miške M. Razma iškart puolė Austėją: riktelėjo, kad ši klauptųsi ant kelių ir atsiprašytų už jam esą labai nepatikusį pokalbį telefonu. Mergaitė sutriko, nesuvokė, kuo Mariui nusikaltusi, tai šalia buvęs V. Fetingis Austėjai spyrė į kojas ir partrenkė ant žemės... Nieko nelaukęs, pastarasis vargšę niekuo dėtą mergaitę ėmė žiauriai mušti. Galiausiai išrengė nuogai ir brutaliai išniekino.
Tuo pat metu M. Razma žagino Andželiką... Išgirdusi klykiančią draugę ir pamačiusi kruviną Austėjos veidą, Andželika ją bandė užtarti, tačiau bemat nuo Mariaus gavo kumščiu į veidą (vienas dantis nuskilo, du - ėmė klibėti). Raudodama iš siaubo ir nevilties Andželika Marių ėmė maldauti įkalbėti draugą nuo Austėjos atstoti, tačiau šis tik abejingai tarstelėjo: "Valdas, matau, labai įsikarščiavęs, nieko neišeis..."
Pavargęs kumščiuoti ir spardyti, sadistas V. Fetingis auką ėmė trankyti čia pat surastomis medinėmis pliauskomis... Šoko ištikta Andželika tik tyliai aimanavo - ji Austėjos niekaip nebūtų pajėgusi apginti...
Kai Austėja nustojo dejuoti, V. Fetingis ir M. Razma ją pavilko giliau į mišką ir paliko. Kiek paėjėję, žiauruoliai grįžo atgal. Austėja jau nebekvėpavo, todėl buvo nutarta jos kūną paslėpti, apmetant šakomis bei lapais. Atlikę juodą darbą, niekšai sužiuro į Andželiką. Ši buvo griežtai įspėta: jei kam nors apie tai, kas įvyko miško aikštelėje, prasitarsianti, mirsianti ne tik ji pati, bet bus išžudyta ir visa josios šeima!
Grįžę į miestą, banditai iškart pardavė Austėjos mobilųjį telefoną ir, pasidaliję pinigus, išsiskyrė. Tiesa, jų valandos laisvėje buvo suskaičiuotos - abu netrukus atsidūrė policijos areštinėje.
Kaltę pripažino tik iš dalies
Marius Razma teismo posėdyje jautėsi gana ramiai ir užtikrintai. Jis pareiškė mobiliųjų telefonų iš Andželikos neatėmęs - juos atseit tik pasiskolindavęs paskambinti! Teisiamasis neneigė miške turėjęs lytinių santykių su Andželika, tačiau jie atseit buvę savanoriški, mergaitė esą mielai sutikusi pasimylėti! Ką miško aikštelėje veikęs draugužis V. Fetingis (ar jis prievartavęs Austėją), M. Razma tvirtino nepastebėjęs.
M. Razma pareiškė Andželikai trenkęs vien dėl to, kad ši miške nešūkautų. Anot jo, iš anksto nebuvo tartasi Andželikos draugę Austėją nužudyti - tiesiog taip išėję. Niekšas teigė nepripažįstąs moralinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Andželikai, nes ji, M. Razmos nuomone, skaudžius išgyvenimus patyrė ne dėl jo smurtinių bei prievartinių veiksmų, o dėl draugės Austėjos mirties.
Teisme visaip išsisukinėjo ir V. Fetingis. Patvirtinęs, jog nusikaltimų darymo metu buvo neblaivus (abu su Mariumi esą buvo išgėrę po dešimt butelių alaus), teisiamasis prisiekinėjo turėjęs tikslą Andželiką tik pagąsdinti, kad ši nesikreiptų į policiją. Apie Andželikos draugės nužudymą esą nebuvę jokios kalbos. Kodėl vis dėlto taip padarė? Anot V. Fetingio, po seksualinio išprievartavimo Austėja prasitarė to neatleisianti, viską pranešianti policijai. Ir dar jį stumtelėjo.
- Tai dėl to aš ir įsikarščiavau, - teismo posėdyje ramiai pareiškė teisiamasis.
Sadistas tvirtino Austėją norėjęs tik apsvaiginti - ne nužudyti.
- Po viso to man irgi buvo šokas, - pagiežingai kalbėjo nepilnametės žudikas.
Tragedija - dėl per didelio patiklumo
M. Razma, kaip minėta, nuteistas kalėti pusdevintų metų, o jo bendrininkas V. Fetingis - dešimt. Prisiminus, kaip baisiai sadistai pasielgė, tokį nuosprendį vargu ar būtų galima pavadinti griežtu. Beje, dar neaišku, ar Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, bausmių jiems nesušvelnins. "Geležinis" teismų argumentas - nuteistieji yra dar labai jauno amžiaus. Tai kas, kad vienas jau teistas net keturis kartus, o kitas į teisiamųjų suolą sėdo antrą kartą, irgi jau spėjęs visko prisidirbti...
Kita vertus, labai abejotina, ar abu jie už grotų sėdės, kaip sakoma, "nuo skambučio iki skambučio". Mat už gerą elgesį įstatymai kaliniams numato įvairias lengvatas, paskatinimus, ir visų pirma - lygtinį paleidimą iš pataisos namų anksčiau laiko. Kaip rodo visuomenės apklausos, šalies gyventojai griežtai pasisako prieš tokių lengvatų taikymą sunkiausius nusikaltimus padariusiems asmenims, deja, visuomenės balso kažkodėl nenorima išgirsti.
Galima įsivaizduoti, kaip po draugės žūties jaučiasi Andželika... Tačiau reikia pripažinti ir tai, jog baisios tragedijos galbūt būtų pavykę išvengti, jei minėtos merginos nebūtų buvusios tokios naivios, jei nebūtų taip pasitikėjusios menkai pažįstamais (o Austėjai - išvis nepažįstamais) bernais. Nuo Mariaus, kuris ne vieną kartą įžūliai apgavo, Andželikai reikėjo sprukti kuo toliau ir nieko nelaukus apie jo įvykdytus nusikaltimus pranešti tėvams bei policijai. Sunku patikėti, jog Andželika nežinojo, kad jos pažįstamas - jau ne vieną kartą teistas, niekur nedirbantis ir nesimokantis, kad draugystė su tokiais tipais gali baigtis labai liūdnai. Dar rizikingiau prasidėti su išgėrusiais vaikinais (atėję į susitikimą, ir M. Razma, ir V. Fetingis buvo kaip reikiant prisilupę, tai iškart pastebėjo ir abi mergaitės).
Deja, dabar jau nieko nepakeisi, laiko atgal neatsuksi. Tačiau taip norėtųsi, kad jaunos merginos mokytųsi iš svetimų - ne iš savų klaidų. Mat kartais tokios klaidos gali kainuoti brangiausia, ką turime - gyvenimą...
