Kaune kelerius metus Didįjį Penktadienį rengiama Kryžiaus kelio procesija. Nuo Įgulos bažnyčios tikinčiųjų procesija eina per visą Laisvės alėją iki Katedros, daugelis žmonių į ją įsilieja nešini degančiomis žvakutėmis, pritardami giedantiesiems psalmes kiekvienoje kryžiaus kelio stotelėje. Šią procesiją veda Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius neabejoja, kad Kryžiaus kelio procesija nepalieka abejingų žmonių, rašo „Lietuvos žinios“. Jie tarsi tampa šio ypatingo vyksmo dalimi. „Kristus nešė kryžių Jeruzalės gatvėmis ir mirė prie jo prikaltas didelės minios akivaizdoje. Todėl ir mes norime ne užsidarę tarp bažnyčios sienų, bet viešai paminėti šį kiekvienam krikščioniui labai brangų įvykį. Viešas Kryžiaus kelio ėjimas yra ir savo tikėjimo liudijimas. Galiu tik pasidžiaugti, kad šis Kryžiaus kelio žygis - procesija Kauno gatvėmis - kasmet sulaukia vis daugiau dalyvių. Tai liudija, kad žmonės darosi vis drąsesni ir sąmoningiau išpažįsta savo tikėjimą“, - sakė arkivyskupas.
Neprarasti vilties
- Šv.Velykos yra dvasinės vilties metas. Kaip tą viltį mums išsaugoti, kai aplink matome tiek pražūtingų kritimų?
- Velykos tikrai yra vilties metas, nes prisimename Kristaus duotąjį pažadą, kad ten, kur nuėjo jis, nueisime ir mes. Velykos kalba apie gyvenimą, kuriuo mus gali apdovanoti tik Dievas. Tačiau viltį kartais labai sunku išsaugoti, ypač kai aplinkui tvyro gūdi dvasinė tamsa. Tos tamsos yra be galo daug, ir negalime jos nematyti. Paskutinis žemyn žengiančio žmogaus žingsnis ir yra tikėjimo praradimas. Prieš tai jis žengia ir kitus pražūtingus žingsnius. Tai daiktų, pramogų, sekso ir alkoholio kultas.
Atgauta valstybės laisvė neužtikrino ir negalėjo užtikrinti, kad žmonių pasirinkimas bus teisingas. Daromos klaidos visuomet atkeršija. Toji mūsų tautiečių dalis, kuri mąsto, kad daiktai ir aistrų tenkinimas padarys juos laimingus, kenčia patys ir yra nelaimė kitiems. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad turime labai daug tikrai šaunių jaunų žmonių. Verbų sekmadienį bažnyčiose buvo labai daug jaunimo. Tai yra vilties ženklas, kad mūsų Tėvynėje per nepriklausomybės metą būta ne tik nuopuolių, bet ir gražaus augimo.
- Kokios šiemet yra Velykos krikščioniškam pasauliui, Lietuvos žmonėms?
- Pasaulyje nuotaikos daugiau primena Kruvinąjį penktadienį, kai buvo nukryžiuotas Jėzus. Kai kurių šalių, kaip antai, Irako, Palestinos, Tibeto žmonės ypač kenčia. Mums, lietuviams, prieš aštuoniolika metų Dievas padovanojo laisvę ir su kiekvienais metais mes ją vis labiau įtvirtiname. Jeigu ne daromos klaidos, manau, Velykos šiandien visiems primintų tiek dvasinį, tiek ekonominį prisikėlimą. Deja, mes tik matome to prisikėlimo užuomazgas, bet niekuomet neprarandame vilties, nes tikintis žmogus yra vilties žmogus.
Matau pokyčių
- Kuo ypatingos yra šv.Velykos jums, kaip dvasininkui ir Kauno arkivyskupijos vadovui?
- Kaip dvasininkas ir didelės arkivyskupijos vadovas kasdien esu darbų sūkuryje. Man pažįstamos žmonių bėdos, dėl kurių kenčiu kartu su visais, bet ne mažiau pažįstamos ir šviesiosios gyvenimo pusės. Nepaisant dabartinių bėdų, aš gyvenime matau labai daug pozityvių pokyčių, kuriais negaliu nesidžiaugti. Šie metai Kauno arkivyskupijai yra didelio darbo metai - rugsėjo mėnesį ruošiamės deramai švęsti Šiluvos Dievo Motinos apsireiškimo 400 metų Jubiliejų. Visose parapijose matau gražų dvasinį prabudimą, ir tai džiugina.
Svajojome apie laisvę
- Ar prisimenate, kaip švęsdavote šv.Velykas būdamas tremtyje?
- Į tremtį atvykau po 1988 metų Velykų, o 1989-aisiais Velykas jau švenčiau Lietuvoje. Velykos lageryje, aišku, nebūdavo tokios džiugios, kaip laisvėje, tačiau ir tenai jas švęsdavome. Kelis mėnesius prieš tai taupydavome savo kuklias maisto atsargas, kad per Velykas galėtume su vienminčiais susėsti prie stalo ir paminėti Kristaus prisikėlimą. Kartu švęsdavo visi krikščionys, o su ortodoksais Velykas švęsdavome antrą kartą, nes jos dažniausiai nesutampa. Velykos lageryje būdavo tarsi laisvės vėjo gūsis, kuris nupūsdavo slogias kalinių nuotaikas.
- Ko tuo metu jūs labiausiai laukėte?
- Kas yra buvęs kalėjime ar lageryje, tas žino, kad kaliniai labai dažnai sapnuoja laisvę. Dievas sukūrė žmogų laisvą, ir todėl laisvė yra didžiausias žmogaus siekinys. Nepasakysiu nieko naujo, bet lageryje ir aš drauge su kitais nuolat svajojau apie būsimą laisvę.
Prisikėlimo malonės
- Jums dažnai tenka bendrauti su dvasiškai palūžusiais žmonėmis. Ko tokiems likimo nuskriaustiesiems palinkite?
- Ne tik per Velykas, bet visuomet kiekvienam žmogui aš linkiu prisikėlimo malonės. Kadangi visi esame silpni ir galime nusidėti, todėl niekuomet nesuklysime net ir geriausiems žmonėms palinkėdami dvasinio prisikėlimo ir ištvermės gyventi su prisikėlusiu Kristumi. Išgyvenantiesiems dvasinę krizę linkiu neprarasti vilties. Palinkėti vilties yra lengva tam žmogui, kuris turi bent kruopelytę tikėjimo į Kristų. Netikinčiam ir dvasinių sunkumų turinčiam žmogui palinkėti vilties yra sunku, nes viltis be tikėjimo pamato nėra tikra viltis ir jos linkėjimas dažniausiai būna tik tušti žodžiai.
Nepamiršti esmės
- Žmonės itin sureikšmindami Velykų simbolius - turiu galvoje ir margučius, ir skaniais valgiais nukrautą stalą, kartais užmiršta nueiti į bažnyčią pasimelsti, dalyvauti Velykų apeigose. Kodėl taip nutinka?
- Margutis yra tobulas krikščioniškų Velykų simbolis. Velykos yra prisikėlimo, t.y. gyvybės šventė, ir margutis geriausiai ją išreiškia. Labai gaila, kai žmonės dažnai pasilieka tik simbolius, o užmiršta pačią esmę. Taip atsitinka, kai trūksta tikėjimo sąmoningumo. Tada išorinės apeigos pradeda nustelbti tikėjimo esmę. Nemažai vyresnės kartos žmonių savo laiku neturėjo sąlygų išsamiau sužinoti apie krikščioniškąjį tikėjimą, daugelis jų anuomet net negalėjo reguliariai praktikuoti tikėjimo, todėl šiandien daugelyje šeimų anūkai kur kas daugiau žino apie tikėjimą, nei jų tėvai ir seneliai.
- Velykų nakties budėjimai - dar viena prasminga bažnyčios tradicija. Kuo ypatingi šie budėjimai?
- Katalikų bažnyčia šv.Velykas švenčia Didžiojo Šeštadienio naktį. Visa liturgija yra skirta šiam paminėjimui. Taip pat ir Velykų - Kristaus Prisikėlimo šventės pirmosios Mišios yra aukojamos šią naktį ir apvainikuoja iškilmingą Didžiojo Šeštadienio liturgiją. Tikintieji kviečiami dalyvauti Didžiojo Šeštadienio apeigose ir drauge bendruomeniškai pradėti švęsti Velykas. Prieš Vatikano II susirinkimą Didžiojo Šeštadienio liturgija ir po jos vykdavęs budėjimas buvo skiriamas Kristaus prisikėlimo laukimui, dabar Kristaus Prisikėlimas jau švenčiamas Velykų naktį. Po Didžiojo Šeštadienio apeigų ir prisikėlimo Mišių tikintieji išsiskirsto į namus.
Sugriauti stabus širdyje
- Kristaus prisikėlimo paslaptis yra ir žmogaus amžinumo paslaptis. „Kristus mirtį nugalėjo“ - gieda per Velykas chorai. Bet Kristus mirtį nugalėjo pats mirdamas. Ar šiuolaikinė vartotojiška visuomenė pasirengusi suprasti šią svarbiausią tikėjimo paslaptį?
- Vartotojiškai visuomenei sunku priimti Kristų, nes jo paskelbtoji Evangelija yra nesutaikoma su daiktų, pramogų ir malonumų kultu. Žmogui reikia arba keistis, sugriaunant savo širdyje stabus, arba tie stabai nustelbs Kristų. Mirtį nugalėjęs Kristus parodė žmonijai kelią į prisikėlimą ir kviečia kiekvieną žmogų juo eiti, tačiau Dievas žmogaus neverčia, nes žmogaus atsiliepimas į Dievo meilę gali būti tik laisvas. Kur nėra laisvės, ten nėra ir meilės.
- Koks būtų Jūsų Velykų palinkėjimas tikintiesiems ir tiems, kurie užmiršo kelią į Kristaus šventovę?
- Visiems noriu palinkėti to, kuo Kristus apdovanoja kiekvieną jį priimantįjį - gilaus tikėjimo, nepalaužiamos vilties ir meilės, panašios į tą, kurią Kristus parodė žmonėms, mirdamas už juos ant kryžiaus. Kas turi šias Dievo dovanas yra laimingiausias žmogus.
Nijolė STORYK
