1997-ųjų pabaigoje Klaipėdoje buvo nužudyta policijos ekspertė Sigita Simonaitytė. Jos žudikas netrukus susilaukė atpildo – jį nušovė kiti banditai.
Ekspertės žūtis
15-ojoje pasakojimo apie Sigitą Gaidjurgį dalyje rašėme apie Mindaugo Bendzalausko-Benzo nužudymą. Ginklas, iš kurio buvo nušautas Benzas, tada nebuvo surastas, tačiau ištyrę kulkas ekspertai nustatė, kad iš to paties pistoleto buvo nušauti dar keli žmonės – ir ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Kaliningrade.
Šiauliuose iš to paties ginklo 1997-ųjų sausio 11-ąją buvo nušautas Algirdas Rimša-Kryžius.
Visa tai išsiaiškino Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato ekspertė Sigita Simonaitytė. Tų pačių metų lapkričio 13-ąją ji ir pati buvo nušauta. Prieš nušaunant 23 metų policininkei dar buvo sulaužytas kaklas. Vėliau teismo medicinos ekspertas D. Vitkus nustatė, kad auka būtų mirusi ir be šūvio kakton.
Atpažino kolegę
Merginos kūną vienas Karklės kaimo gyventojas aptiko Olando Kepurės kraštovaizdžio draustinyje, ant laiptelių, vedančių jūros link. Žmogus paskambino į policiją. Kaip dažnai būna, ten imta aiškintis, ar lavonas guli Klaipėdos miesto, ar rajono teritorijoje, tad į įvykio vietą policininkai atvyko po gerų dviejų valandų. Dar vėliau atvažiavusi vyriausiojo policijos komisariato ekspertė išsyk atpažino savo kolegę...
Štai tada jau subruzgo kone visi uostamiesčio policininkai ir prokurorai. Kai teismo medicinos ekspertas pasakė, kad S. Simonaitytei buvo sulaužytas kaklas, o į kaktą paleistas šūvis – lyg ir kontrolinis, buvo nuspręsta, kad tai ne koks nors atsitiktinis apiplėšimas. Juolab kad žudikas buvo suradęs ir pasiėmęs gilzę. Pagal kulką, išimtą žuvusiajai iš galvos, buvo nustatyta, kad šauta iš 7,62 mm kalibro TT markės pistoleto.
Paskutinė vakarienė
S. Simonaitytė buvo kilusi iš Pasvalio rajono Joniškėlio miestelio. Kai jai buvo 17 metų, mirė jos motina. Pati S. Simonaitytė tuo metu mokėsi žemės ūkio technikume. Netrukus jį baigė su pagyrimu, tačiau tuo metu griuvo kolūkiai ir žemės ūkio specialistų nebereikėjo. Todėl, laikraštyje perskaičiusi skelbimą apie tai, kad į Klaipėdos aukštesniąją policijos mokyklą priimami stojantieji, S. Simonaitytė nusprendė ten vykti. Ji žinojo, kad iš tėvo pagalbos nesulauks, o policijos mokykloje buvo žadamas bendrabutis, stipendija, apranga.
Klaipėdoje S. Simonaitytė vertėsi gan sunkiai, vis dėlto mokyklą pabaigė. Išvis, pasak giminaičių, mergina buvo tvirto charakterio, turėjo tvirtą nuomonę visais gyvenimo klausimais ir jos nekeisdavo.
1995-aisiais S. Simonaitytė pradėjo dirbti eksperte. Darbas iš pradžių labai nepatiko – tekdavo vykti į įvykių vietas, fotografuoti lavonus. Tačiau vėliau ji priprato. Nuomojosi butą drauge su kolege, kuri gyveno su savo draugu.
Ilgą laiką jokio nuolatinio draugo S. Simonaitytė neturėjo. 1996 metų vasaros pabaigoje ji susipažino su tokiu rusakalbiu vyriškiu. Tas sakėsi atvykęs iš Latvijos ir prisistatinėjo esąs psichologas, vardu Andrejus. Naujasis pažįstamas buvo gana pinigingas, vedžiodavosi S. Simonaitytę į kavines, barus. Po kiek laiko mergina pasisakė kur dirbanti ir ketino nutraukti su juo santykius, nes jis jai nepatiko.
Bendradarbės girdėjo, kad tą dieną, kai ją matė paskutinį kartą, vyriškis paskambino S. Simonaitytei į darbą ir pakvietė vakarienės. Ekspertė sutiko, o draugėms lyg juokais, lyg rimtai pasakė: „Tai bus paskutinė vakarienė“.
Taip ir buvo. „Psichologas Andrejus“, sužinojęs, kad draugauja su policijos darbuotoja, išsigando ir nusprendė jos atsikratyti...
Kriminalistams sunkiai sekėsi aiškintis tą nužudymą. Buvo keliama nelaimingos meilės versija, prisimintos ir tos bylos, kurias tiriant labai pravertė S. Simonaitytės pastabumas. Tas „psichologas Andrejus“ buvo labai paslaptingas. Apklausus visus liudytojus, niekas nepapasakojo, kaip jis atrodo – duomenų nepakako net fotorobotui sudaryti.
Vykdė lietuvių užsakymus
Aišku, jei teisėsaugininkai būtų apklausę Sigitą Gaidjurgį ar Alvydą Juodrį-Beną, apie tą Andrejų, o iš tiesų – apie Dimitrijų Kirilovą (toks buvo jo tikrasis vardas ir pavardė) – būtų sužinoję gerokai daugiau. D. Kirilovas buvo... vienas iš profesionaliausių ir garsiausių Latvijoje samdomų žudikų. Jis buvo įvykdęs ne vieną A. Juodrio užduotį, gerai žinojo ir apie S. Gaidjurgio juodus darbus.
Todėl, kai buvo nužudyta policijos ekspertė, S. Gaidjurgis bei A. Juodris sunerimo. Jiedu žinojo, kad tai D. Kirilovo darbas, ir baiminosi, kad policija gali iki jo prisikasti. O tada – kas žino, ką teisėsaugai papasakos iš Latvijos atvykęs rusas? O jeigu papasakos, kad lietuvių užsakymu žudė konkurentus ir verslininkus?..
Tad ilgai nedelsę gaujos vadeivos suplanavo, kaip atsikratyti pavojingo bendražygio. Ruoštis imta rimtai, nes tiek S. Gaidjurgis, tiek A. Juodris būgštavo, kad žudymo patirties turintis D. Kirilovas gali rimtai pasipriešinti.
Pagal planą D. Kirilovą buvo nuspręsta atsivilioti į Trakų rajono Markininkų kaime esančią S. Gaidjurgio sodybą ir čia nušauti. S. Gaidjurgis nurodė Renatui Šadeikiui, kad kai D. Kirilovas pasiveikindamas paduos jam ranką, reikia paspausti ir laikyti ranką tol, kol S. Gaidjurgis trenks D. Kirilovui per galvą. Apsvaigintas D. Kirilovas turėjo būti surištas, rankos – surakintos antrankiais, o toliau, girdi, bus matyti.
Gimtadienio vaišės draugui
Panašiai ir įvyko. Vieną 1998-ųjų gegužės dieną A. Juodris pasikvietė D. Kirilovą į Trakus – atšvęsti jo gimtadienį. Pasitikti D. Kirilovo į Vilnių iš Markininkų nuvažiavo A. Juodris. Jis gal kiek nustebo, nes D. Kirilovas buvo ne vienas, o su savo drauge Ilona Uškova. Vis dėlto plano nusprendė nekeisti.
Netrukus A. Juodris kartu su D. Kirilovu ir I. Uškova jau buvo Markininkuose. Sodyboje, kambaryje, buvo paruoštas vaišių stalas. Prie jo kartu su svečiais atsisėdo S. Gaidjurgis ir A. Juodris.
Kol jie pietavo ir šnekėjosi apie įvairius reikalus, garaže R. Šadeikis ir Artūras Damkus ardė automobilį „VW Golf“ – jį, panaudotą darant kažkurį nusikaltimą, reikėjo sunaikinti.
Maždaug po pusvalandžio S. Gaidjurgis D. Kirilovą atsivedė į garažą. Kaip ir buvo planuota, tas ištiesė ranką R. Šadeikiui. Nieko nelaukęs S. Gaidjurgis iš visų jėgų kumščiu trenkė savo svečiui į veidą. Šis taip ir susmuko be sąmonės. Tada prie jo pripuolė dar ir A. Damkus. Jie lipniąja juosta D. Kirilovą surišo, užklijavo jam burną, rankas surakino antrankiais. Kai D. Kirilovas buvo „sutvarkytas“, S. Gaidjurgis paliepė A. Damkui eiti padėti A. Juodriui.
Įėjęs į kambarį, A. Damkus išvydo, kad mergina ir be jo pagalbos jau surišta guli ant grindų. A. Juodris dar jai į burną įgrūdo skudurą ir paskui abu galvą jai apvyniojo lipniąja juosta.
Tuoj pat atėjus S. Gaidjurgiui, visi trys nunešė I. Uškovą į garažą ir numetė šalia D. Kirilovo. Čia A. Juodris dar savo „kolegos“ žudiko paklausinėjo apie pinigus ir draugystę, liepęs jam atsakinėti linksint galva.
Palaikai sugrįžo į Latviją
Na o S. Gaidjurgis, R. Šadeikis ir A. Damkus sėdo į automobilį ir nuvažiavo į netoliesę esantį mišką. Čia R. Šadeikis su A. Damkumi liko kasti duobės, o jų vadeiva sugrįžo sodybon.
Į mišką automobilis vėl atburzgė jau pradėjus temti. Pirmąjį iš automobilio Gaidjurginiai ištraukė D. Kirilovą. Atneštą prie duobės, jį šūviu į galvą nušovė S. Gaidjurgis. Tuomet iš bagažinės buvo atnešta ir I. Uškova. Ją irgi šūviu į galvą nušovė A. Juodris. Tas šaudamas dar papriekaištavo S. Gaidjurgiui, kad šis nesuteikęs jam progos nužudyti vyriškio, todėl merginos nužudymas jam būsiąs kaip kompensacija. Paskui abu lavonai buvo nustumti į duobę ir užkasti.
Naktį visi keturi praleido sodyboje, o rytą A. Damkus bei R. Šadeikis grįžo į lavonų užkasimo vietą ir ją gerai užmaskavo – apdėjo įvairiais lapais.
Kai jau vėliau, 2002-ųjų pabaigoje, abu pastarieji Gaidjurginiai ėmė duoti parodymus policijai, jiedu nesunkiai surado tą vietą. Lapkričio mėnesio pabaigoje lavonai buvo iškasti, vėliau – atiduoti nužudytųjų tėvams ir palaidoti Latvijoje. Tai vienos iš nedaugelio S. Gaidjurgio aukų, kurias pavyko surasti.
Kartu buvo išaiškinta ir policijos ekspertės S. Simonaitytės nužudymo byla. Ką gi, jos žudikas atpildo sulaukė iš pačių banditų...
Kito penktadienio numeryje:
Sprogimai Klaipėdoje ir Kaune
Čigono nužudymas
Ž. VIZGIRDA
