Šiandien iš visų bėdų bene madingiausia kalbėti apie vieną – kainų šuolius. Bendras vaizdas maždaug toks: vartotojai nepatenkinti, kad reikia brangiau mokėti už tą patį, verslininkai skaičiuoja pelnus iš išaugusios apyvartos, Vyriausybė skubiai suvartoja visas infliacines pajamas ir dar truputį, analitikai nuolat perspėja dėl ekonomikos perkaitimo. Vyriausybės atstovai kaskart patikina, kad su infliacija vis kovoja, kiek tik turi priemonių, o ekonominė padėtis yra stabili.
Tai, kad kyla kuro kainos – be abejo, beveik grynas nuostolis Lietuvos ekonomikai, nes visi Lietuvos gyventojai tiesiog sumoka vis daugiau, kad gautų tą patį. Tačiau bent jau šildymo atveju, ateityje drastiško kainų kilimo grėsmė vis mažėja, nes kainos, kurias „po blatu“ gaudavome Rusijos valdžios koridoriuose, tampa pasaulinėmis rinkos kainomis, o tai reiškia, kad galimybių jas didinti vis mažiau, nebent tiek pat, kaip ir likusiam pasauliui. Dar daugiau – jei susitvarkytume savo kiemą ir šildytumės efektyviau, mums užtektų dvigubai mažiau kuro, o tai reikštų ir dvigubai mažesnes šildymo sąskaitas.
Pasaulį drebinantis maisto kainų kilimas Lietuvos žmonėms yra naudingas dėl paprastos priežasties – Lietuvoje žemės ūkio produkcijos daugiau eksportuojama nei importuojama. Jei būtų panaikinti Europos Sąjungos varžtai žemės ūkio plėtrai bei iškreipta subsidijavimo politika, žemės ūkis gali tapti ir dar konkurencingesnis bei produktyvesnis.
Kita vertus, dabartinė infliacija nėra tik atskirų kainų kilimas. Visuotinis kainų kilimas pasaulyje liudija nesveikos ekonominės politikos ženklus, o Lietuvoje šie ženklai dar ryškesni. Jei pinigų būtų fiksuotas kiekis, tada tiesiog negalėtume sulaukti visuotinio masinio kainų kilimo dėl kuo paprasčiausios priežasties: išleidus daugiau pinigų vienoms gėrybėms, jų tiesiog liktų mažiau kitoms, o tai lemtų kitų kainų kritimą. Kažkiek tai ir vyksta, nors akivaizdu, kad pinganti elektronika ir nelabai džiugina pabrangusios duonos valgytojus ir netgi neatsveria pastarosios augančių kainų.
Tačiau yra vienas „bet“: pinigų kiekis nėra stabilus. Pasaulio centriniai bankai ilgą laiką sudarė geras sąlygas skolintis tiesiog iš oro pagamintus pinigus, komerciniai bankai skolinosi ir perskolino verslininkams bei vartotojams, o perpumpuodami per save daugiau pinigų juos kartu dar labiau daugino lygiai taip pat iš oro. Kaip žinia, esant dalinei rezervų sistemai bankai jūsų pinigus, kuriais jūs galite naudotis bet kada, nelaiko padėję ir užrakinę, o yra tiesiog paskolinę kitiems, tad paskolas paėmę verslininkai ar vartotojai irgi gali naudotis jūsų banke laikomais pinigais kiekvieną dieną. Taip pinigų tiesiog padaugėja.
Padaugėjus pinigų, gėrybių, kaip žinia, nepadaugėja, tad vis daugiau pinigų turėtojų konkuruoja dėl tų pačių gėrybių ir tuo pačiu kelia jų kainą. Lietuvoje ši tendencija dar ryškesnė dėl keletos priežasčių. Viena jų kelia džiugesį: daugiau ir brangiau parduodame į užsienį. Tačiau kita svarbi priežastis verčia suabejoti – tai augantys skolinimosi per bankus mąstai. Viena vertus, tarsi nieko ir nepadarysi – žmonės tikėdamiesi uždirbti ateityje, ir norėdami vartoti dabar, skolinasi. Nieko tame blogo, o ir prasiskolinę kol kas esame mažiau nei Vakarų Europos gyventojai. Kita vertus, ir taip į Lietuvą atplaukiantys papildomi pinigai iš užsienio bankų dėl jau minėto efekto čia dar prisidaugina. Dar daugiau problemų kelia tai, kad Vyriausybė, panašu, nebent mažąjį pirštelį tepajudina, kad žmonių optimizmas dėl galimybės užsidirbti ateityje galėtų tapti tikrove: kliūčių ekonominei veiklai, o tuo pačiu ir konkurencingumui daugiau auga nei mažėja.
Kiti pinigų didėjimo Lietuvoje šaltiniai yra emigrantų siunčiami namo pinigai, Europos Sąjungos parama ir valstybės biudžeto skolinimasis. Kai Vyriausybė sako, kad ji negali rimtai paveikti infliacijos – viskas suprantama ir pagrįsta ekonomine logika. Tačiau kai ji sako, kad Vyriausybė kovoja su infliacija fiskalinės drausmės įstatymu – tai ne kas kita, kaip krokodilo ašaros. Juk šis įstatymas, numatantis, kad valdžia turi išleisti ne daugiau nei surenka mokesčiais, galios tik kitai valdžiai, o kol kas valdžia išleidžia net vienu milijardu litų daugiau. Aišku, kad šio milijardo su minuso ženklu pavertimas nuliu nereikštų, kad neliktų infliacijos. Tačiau tai reikštų, kad vyriausybė pradeda nuo savęs ir, svarbiausia, nesiunčia besaikio išlaidavimo signalų. Kol kas tokie signalai pasiųsti. Jie puikiai atsispindi ten, kur matome, kaip „taupiai“ tvarkomasi su valstybės biudžeto lėšomis, kokie vis nauji užmojai kyla naujoms valstybės išlaidoms nustatyti: ar pensijoms, ar atlyginimams, ar socialinėms išmokoms, ar grandioziniams statybų projektams.
Remigijus Šimašius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorius
