Redaktoriau, vienas marijampolietis, mėgstantis parašyti daugiausia miesto laikraščiui, atnešė šį savo laišką, kad perduočiau "Akistatos" redakcijai. Irena Z. ------------------
Tarp dviejų girnapusių
Kai pokario metais išbuožintas, nustekentas lietuvis buvo gabenamas į Sibirą, pakeliui jį dažnai apspisdavo "kriminaliniai" ir atimdavo paskutinę duonos žiauberę. Žmogus atsidurdavo lyg tarp dviejų girnapusių: iš "viršaus" - negailestinga administracija, iš kitos pusės - lygiai tiek pat negailestinga nusikaltėlių bendrija. Taip būdavo pakeliui į Sibirą. Bet ir dabar, pakeliui į Europą, dauguma Lietuvos piliečių vėl jaučiasi tarsi tarp dviejų girnapusių - tarp nesutramdomų valdininkų bei verslininkų ir tarp vagiliaujančio, neturinčio iš ko gyventi vadinamojo liumpenproletariato.
Vadovaujantys šalies politikai privalo skaitytis su abiejomis "girnapusėmis": stambūs "plėšikai" politikus finansuoja, o skaitlingi smulkūs nusižengėliai - galimi balsuotojai, politikų rinkėjai.
Kai kurie kaliniai, pirma laiko išleidžiami iš įkalinimo vietų, nenori jų palikti, nes nenori tęsti nusikaltėliškos veiklos. Laisvėje jų laukia tik bedarbystė. Todėl "atsėdėjusieji" apninka savo motinas, seneles, jų menkas pensijėles, po to - savo giminaičius, kaimynus ir t. t. Arčiau tokių bedarbių susitelkimo vietų gyventi nelabai malonu. (Tai jau patyrė net Jungtinės Valstijos: žmonės sprunka iš kvartalų, kuriuose knibžda daugiau su teisėsauga "nesutariančių" bedarbių.)
Nuo praėjusių metų rudens vien į mano namus buvo įsibrauta penkis kartus! Pavertus pinigais, nuostoliai nėra dideli, tačiau tokie "lankytojai" laisvus žmones padaro kaliniais - verčia sėdėti užsirakinėjus, apsigrotavus ir vis tiek laukti nežinia ko. Tokie "vizitai" - tai alkanos pelės miegamajame atsiradimas: nors žalos graužikas padaro ir nelabai daug, bet nesiliaujantis, įkyrus jo krebždėjimas, čežėjimas neleidžia ramiai miegoti.
Vieni įsiveržėliai, lyg alkani žvėreliai, griebia viską - ir dar tinkamus daiktus, ir jau niekam nevertą šlamštą. O štai vienas, turbūt su visrakčiu įeinąs intelektualas (?), susidomėjo knygomis. "Pasiskolino" literatūros vadovėlį - tad gal abiturientas ar studentas? O gal net mokytojas? Nežabojamas įžūlumas: po kiek laiko, lygiai taip pat įėjęs dar kartą, vieną knygą - Servanteso biografiją - sugrąžino! Tai išties nauja "svečių" kategorija - juk knygas neretai nelinkę grąžinti net žmonės, jas pasiskolinę.
Vagiliauja ne tik girtuokliai, narkomanai ar į mokslus nelinkę vaikėzai. Ilgus pirštus dažnokai turi politiniai aktyvistai. Man pačiam teko sutikti ir pažinti keletą tokių: principingas veikėjas, patriotas, dievobaimingas puritonas, o antrąja prigimties puse - vagiliautojas, pats niekingiausias tarp tokių. Tai reiškia, kad sau žmonės netaiko tų taisyklių, kurių laikytis griežčiausiai reikalauja tik iš kitų.
Nejauku, kai namuose nuolat tikiesi nelauktų svečių. Viena sūduvietė, patyrusi "klasių kovos" metus kaime, pagaliau ištremta, alkana, netekusi Tėvynės ir turtų, iš Sibiro parašė pažįstamiems: "Dabar nors ramiai išsimiegosiu". O aš, prieš keisdamas spynas savo duryse, pagalvojau: gal ant durų pakabinti skelbimą, kaip padarė vienas maskvietis - "Ponai, šis butas jau apkraustytas!" Bet "ponai" paprastai krausto ne tiek ten, kur daugiau galima rasti, o ten, kur lengviau galima prieiti. Jie mieliau "kneksina" skarmaluotą bobutę ir jos "turtus", nei ryžtasi užpulti gerai saugomą turtuolį, į kurį pasikėsinus būtų "pakeltos ant kojų" kelios nuovados - kai tuo tarpu skurdžiui priklausiusios vištos "nukniaukimas" lieka net neįregistruotas policijos įvykių suvestinėse.
Europoje itin susirūpinus žmogaus teisėmis, susigraudino ir gerasis Dievas: nusprendęs sušvelninti dešimtį savo įsakymų, išleido kelias šių įsakų pataisas. Viena jų skamba taip: "Vok tik iš neturtingų". Tai visiškai sutampa su anksčiau skelbtu Dievo žodžiu. Štai "Evangelijoje pagal Matą" rašoma, jog "Kristus atsakė: "Mat, kas turi, tam bus duota ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi!". Lygiai tą patį skelbia ir materialistinės teorijos: parazitai daugiausia aplimpa suvargusį, nuskurdusį gyvulį ar žvėrį... Kas prisiplėšęs daugiausia, tas visiškai laisvai, nebaudžiamas ir nesmerkiamas, dargi pagerbiamas, gali ir toliau visus iš eilės apvaginėti, o vagiliaujantis skurdžius "turi teisę" nebaudžiamai atimti tik lazdą iš elgetos, dar skurdesnio už save... Šitokia juodojo jumoro fantazija virto šiandienos tikrove, tarsi būtų įrašyta į konstitucijas ir teisynus, kuriais vadovaujasi parlamentai, teismai, policijos komisariatai.
O taip ir norėtųsi palinkėti, kad "svieto lygintojai", užuot "lyginę" elgetas, "aplankytų" staiga pralobusį muitininką ar politinį fariziejų. Juk, prisipažinsiu, mane, kaip ir daugelį Lietuvos gyventojų, kur kas daugiau "apšvarino" verslininkais ir politikais apsimetantys "muitininkai" ir "fariziejai", o ne vagiliautojai iš gatvės. Mano nuomone, "muitininkai", sudarantys viršutinę "girnapusę", nė per nago juodymą nėra morališkai tyresni už teistuosius - iš apatinės "girnapusės". Todėl koks nors Kauno "krikštatėvis", ko gero, būtų geresnis meras ar kur kas jautresnis pensininkų ir invalidų globėjas (socialinių reikalų ministras) už iki šiol buvusiuosius.
Aleksandras Jakubonis Marijampolė
2002 09 03
