Čia yra parašyta viena dydele nesąmonė ir kelios mažesnės, dėl kuriu įvyksta daug skirybu. Atspekit

Turi buti istikimybe

Labai stereotipinis požiūris. Visų pirma apie "susidėvėjusius batus". Paskaitykite Laurent Gounelle knygą "Filosofas, kuris nebuvo išmintingas", ten yra labai teisinga mintis - žmonės ne batai - jie nesusidėvi. Žinoma, išskyrus tuos atvejus kai kaupiamos nuoskaudos, kai žmonės nemoka paleisti vienas kito gražiuoju. Bet būtent paleisti kartais yra didesnė meilė nei laikyti. Deja stereotipinė šių laikų meilė dažniau siejama su savinimusi, pririšimu, pasinaudojimu - man reikia tavęs dėl statuso, man tavęs reikia dėl to, kad noriu turėti vaikų, man tavęs reikia, nes patogu turėti gražų žmogų šalia ir pan. Taip paprastai tai būna net santuoka - bet ar tai meilė? Ir tikrai ne kiekvienas žmogus gali gyventi su kiekvienu. Taip, ne charakterių suderinamumas reikalingiausias, o abipusė empatija arba stipri dvasinė branda, o geriausiai kai abu kartu. Būna žmonės kuriuos tiesiog jauti, žinai kokie motyvai verčia žmogų elgtis vienaip ar kitaip, jaustis vienaip ar kitaip, žinai ką žmogus galvoja net prieš jam kažką sakant. Bet situacijos kai tokie žmonės susitinka pasitaiko retai, o kad jie dar būtų panašiose dvasinės brandos stadijose pasitaiko dar rečiau. O ką daryti jei šalia nėra nei žmogaus kuriam jauti empatiją, nei su kuriuo dvasinė branda būtų panaši? Dauguma žmonių neišlaukia pradeda kurti santykius su tais kurie jau yra šalia, nors šie kriterijai neatitinka. Žinoma sunkaus ir ilgo darbo dėka galbūt galima ir taip kažką sukurti, bet paprastai kol yra romantiniai jausmai tol žmonės nedirba, o kai jie praeina paaiškėja, kad jie vis tik per daug skirtingi, ir nei empatijos, nei dvasinės brandos stadijos nesutampa gana stipriai, ir tą skirtumą panaikinti būna beveik neįmanoma. Todėl žymiai geriau jei tai įvyksta kai žmonės būna dar nesusituokę.