Nežinia, ar rusų pankroko grupė „Pussy Riot“ paliks kokį nors pėdsaką muzikos pasaulio istorijoje, bet į Rusijos politinio pasipriešinimo esančiam režimui istoriją šis jaunų merginų kolektyvas savo vardą jau įrašė. Grupės surengtas pasirodymas tiesiog suskaldė Rusijos visuomenę, kartu tai tapo rimtu išbandymu Maskvai – jos politinei ir teisminei sistemai. Valdžios veiksmai buvo nuspėjami. Po vadinamosios „pankų maldos“ šiame performanse dalyvavusios merginos buvo surastos, suimtos ir nuteistos dvejiem metams kolonijos. Tačiau vargu ar tai galima būtų pavadinti režimo pergalę ar juo labiau teisingumo triumfu.
Šokiai prie altoriaus
Pankroko grupė „Pussy Riot“ pagarsėjo keliais drastiškais pasirodymais, iš jų tik paskutinis sukėlė didžiulį triukšmą. Plačiau apie šią grupę, kuri iš principo rengia tik neformalius, teatralizuotus pasirodymus, o savo kūrybą (pasirodymų vaizdo įrašus su garsu) platina internete, pradėta kalbėti po performanso Raudonojoje aikštėje, kur merginos nufilmavo „klipą antiputiniškai dainai“. Akcija buvo surengta šių metų pradžioje.
Tačiau garsiausiu grupės pasirodymu tapo „pankų malda“ Kristaus Išganytojo bažnyčioje Maskvoje. „Maldoje“ buvo prašoma Dievo Motinos „išvaryti Putiną“. Atlikusios tokio pobūdžio performansą bažnyčioje, ,„Pussy Riot“ merginos palietė kelias jautrias stygas. Pirmiausia tai buvo akcija, nukreipta prieš valdantįjį Rusijos režimą. Tačiau, matyt, merginos būtų nesulaukusios tokio dėmesio, jei savo „maldai“ būtų pasirinkusios kitą vietą, nes pasirodymas Kristaus Išganytojo bažnyčioje buvo interpretuotas kaip išpuolis prieš Rusų stačiatikių bažnyčią. Buvo užgauti ne tik politiniai, bet ir religiniai visuomenės jausmai (ir, reikia pažymėti, kad visuomenės reakcija buvo labai nevienareikšmė).
Čia yra ir dar vienas svarbus niuansas. Rusijoje tradiciškai Bažnyčia ir valdžia buvo ir yra gana glaudžiai susijusios, tai ilgalaikė monarchinė tradicija. Kuriam laikui ji buvo nutrūkusi po 1917 metų revoliucijos, kai valdžią paėmę bolševikai grindė savo ideologiją ateistiniu mąstymu, tačiau Didžiojo Tėvynės karo išbandymas padėjo atkurti Bažnyčios ir valdžios santykius. Jie dar labiau sustiprėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai vyko naujas, plataus masto atsigręžimas į religiją. Šiandien Rusijoje apie 70 proc. gyventojų laiko save stačiatikiais, o dar 10 proc. išpažįsta kitas religijas.
„Pussy Riot“ merginų persekiojimas ir griežtas teismo verdiktas sulaukė netikėtos reakcijos. Ją irgi lėmė keli svarbūs momentai. Pirmiausia „Pussy Riot“ pasirodymas bažnyčioje tikrai galėjo užgauti tikinčiųjų jausmus, nes bažnyčia savaime yra simbolinė ir sakralinė vieta. Tačiau šiuo atveju Bažnyčia diskreditavo save labiausiai: Rusų stačiatikių cerkvės hierarchai pasmerkė merginas iš pankroko grupės, palaikė griežtus kaltinimus ir griežtų bausmių joms reikalavimus. Pasak apžvalgininkų, procesas prieš „Pussy Riot“ parodė, kad Rusų stačiatikių bažnyčia, bent jau dauguma jos vadovybės atstovų, prarado vieną iš savo vertybių – gailestingumą ir sugebėjimą atleisti.
Gali stebinti ir Rusijos valdžios reakcija. Teisminis „Pussy Riot“ grupės persekiojimas atkreipė viso pasaulio dėmesį į represinį dabartinės Rusijos valdžios pobūdį. Merginas iš pankroko grupės užtarė daug garsių žmonių ne tik Rusijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Tarp muzikos pasaulio garsenybių, pasisakiusių prieš „Pussy Riot“ persekiojimą, buvo, pavyzdžiui, garsi dainininkė Madonna ir legendinis bitlas Paulas McCartney‘is. Ši byla tapo lakmuso popierėliu Rusijos demokratijai. Be to, ji tikrai supurtė Rusijos visuomenę ir čia yra turbūt pats svarbiausias „pankų maldos“ laimėjimas.
Reakcija į nuosprendį
Kaip buvo minėta, reakcija į nuosprendį grupei „Pussy Riot“ peržengė Rusijos sienas. Po nuosprendžio Madonna savo oficialiame tinklalapyje rugpjūčio 18 d. paskelbė pareiškimą, kuriame įvertino nuosprendį „Pussy Riot“ merginoms kaip pernelyg griežtą ir nehumanišką. Ji taip pat paragino visus meno žmones, kuriems „yra svarbi laisvė“, protestuoti prieš susidorojimą su „Pussy Riot“. Tarp pasaulio garsenybių, pasipiktinusių griežtu nuosprendžiu pankėms, buvo ir britų roko dainininkas Peteris Gabrielis. Nors garsus muzikantas sukritikavo formą, kurią savo protestui pasirinko „Pussy Riot“ dainininkės, jis akcentavo esminius demokratijos principus, tarp kurių yra ir Bažnyčios atskirtis nuo valstybės. Papiktino P. Gabrielį ir tai, kad nuosprendį palaikė Bažnyčios atstovai. O štai kai kurios Rusijos estrados žvaigždės yra linkusios palaikyti nuosprendį neformaliajai grupei, nes bijo susipykti su sistema ir galbūt prarasti valdžios palankumą. Šias baimes nesunku suprasti. Konfrontacija su sistema gali užkirsti muzikantams kelią į televiziją, kurią iš esmės kontroliuoja Rusijos valdžia. Taip yra nutikę roko grupei DDT, kurios lyderis Jurijus Ševčiukas pasižymi stipria pilietine pozicija.
Beje, „Pussy Riot“ palaikymo akcijos po nuosprendžio paskelbimo buvo rengiamos įvairiose pasaulio vietose. Paskaičiuota, kad jos vyko 43 miestuose (kitais duomenimis – daugiau nei 60 miestų). Atitinkama akcija įvyko ir Vilniuje.
Iš visų akcijų reikėtų išskirti tą, kurią Kijeve surengė skandalingasis judėjimas „Femen“. Ši akcija buvo labiau panaši į tiesioginę provokaciją ir greičiau diskreditavo „Pussy Riot“ palaikymo idėją, nei ją parėmė: „Femen“ aktyvistė nukirto kryžių stalininių represijų aukoms atminti. Žiniasklaidos pranešimuose taip pat pabrėžiama, kad kryžius buvo ne stačiatikių, o katalikų.
Įdomu ir tai, kad po „Pussy Riot“ gali būti įsuktas dar vienas panašaus masto teisminis procesas. Pranešama, kad per Maskvoje vykusią protesto akciją, skirtą nuosprendžiui „Pussy Riot“ dainininkėms pasmerkti, buvo sulaikytas vienas iš nesisteminės opozicijos lyderių – Garis Kasparovas. Maskvos policija teigia, kad per sulaikymą opozicionierius įkando policijos pareigūnui. Dabar, kaip pranešama, G. Kasparovui už pasikėsinimą į pareigūną gresia iki penkerių metų nelaisvės.
Į nuosprendį „Pussy Riot“ grupei aktyviai reagavo Rusijos apžvalgininkai. Vitalijus Portnikovas apibrėžė nuosprendžio pankroko grupės merginoms istoriją kaip Rusų stačiatikių bažnyčios tragediją. Tragedijos esmė ta, kad šios Bažnyčios reakcija į „Pussy Riot“ merginų teismo procesą ir nuosprendį parodė gilią moralinių vertybių, kurias ji turėtų propaguoti, krizę. Tarp tų moralinių vertybių –ir jau ne kartą čia minėtas gailestingumas. Iš esmės Bažnyčia pirmoji turėtų reikalauti, kad merginų būtų pasigailėta. Taip pat reikėtų paminėti, kad galiausiai patriarchas Kirilas kreipėsi į valdžią prašydamas „Pussy Riot“ byloje „pademonstruoti gailestingumą įstatymo ribose“. Tačiau kitas apžvalgininkas – Ilja Milšteinas – apibūdino tokį pavėluotą kreipimąsi kaip veidmainystę.
O štai disidentą ir publicistą Aleksandrą Podrabineką visiškai nenustebino nuosprendis „Pussy Riot“ merginoms. Pasak jo, šis teismo verdiktas tęsia „sovietinio teisingumo“ tradicijas, o pačios naujausios Rusijos istorijos įvykių kontekste neturėtų stebinti ir jaunosios kartos. Tačiau, A. Podrabineko manymu, gerai yra tai, kad visuomenė nenori susitaikyti su represiniu dabartinės Rusijos teisminės sistemos pobūdžiu, kad protestuodami prieš nuosprendį „Pussy Riot“ merginoms žmonės ir vėl išėjo į gatves. A. Podrabineko manymu, šis nuosprendis gali padėti prabusti pilietinei sąmonei, kurios Rusijos visuomenei taip trūksta.
Tačiau negalima teigti, kad visa Rusijos visuomenė masiškai pakilo ginti „Pussy Riot“ merginų nuo griežtos ir neproporcingos bausmės. Iš tikrųjų situacija yra kiek kitokia. Visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad nemaža dalis Rusijos gyventojų norėtų griežto nuosprendžio grupės merginoms, o tai reiškia, kad teismo verdiktas turėtų juos tenkinti.
Bet kurio atveju taškas „Pussy Riot“ byloja dar nepadėtas (greičiau tai yra kablelis, kaip savo straipsnyje sakė A. Podrabinekas). Merginų gynėjai ruošiasi apskųsti nuosprendį aukštesnės instancijos teismui. Tačiau jau dabar aišku, kad ši netikėtai garsiai nuskambėjusi byla tapo rimtu išbandymu ir Rusijos valdžiai, ir visuomenei, ir Stačiatikių bažnyčiai. „Pussy Riot“ merginos filmavosi savo pasirodymuose prisidengusios veidus kaukėmis, tačiau byla prieš jas plėšia kaukes nuo šalies valdžios, Bažnyčios, šou verslo bei visuomenės veikėjų veidų ir apnuogina realią teisingumo ir gailestingumo situaciją Rusijoje.
Viktor DENISENKO
