Tenka skųstis dėl draugės. Niekuomet negalvojau, kad draugės – artimo žmogaus – praradimas gali taip netikėtai mane įskaudinti.
Nuo mokyklos laikų buvome neišskiriamos ir tai reiškė, kad likimas beveik visuomet taip lėmė, kad viską darėme kartu, atostogavome kartu, sėdėjome viename suole, paskui bandėme stoti į Vilniaus universitetą. Tuo ir baigėsi draugystė, kai aš įstojau, o drauge ne. Tai buvo prieš gerus 15 metų. Man teko daug mokintis, ji laukė vienerius metus ir stojo į studijuoti medicinos. Neužilgo ten pasimokiusi, metė ir išvyko į užsienį. Dabar jau gal 14 metų, kai gyvena ten ir grįžta retkarčiais, tačiau artimo ryšio tarp mūsų nėra. Iš pradžių aš bandžiau užmegzti kontaktą laiškais, telefono skambučiais, susitarti dėl susitikimų. Pavyko, tačiau mūsų bendravimas pasikeitė, artumas dingo, pasitikėjimo nėra. Ar verta tuomet apskritai dalintis mintimis su tuo žmogumi, kuris tik tavo iliuzijose yra toks, kokį norėtum matyti ar įsivaizdavai? O kokia ji dabar? Tiesiog nežinau. Manau, kad ten (Londone) nepagyvenusi, negaliu atsakyti į daugelį klausimų, kurie mane kamuoja. Manau, kad man trūksta tos gyvenimo patirties, kurią ji turi, kuria ji su manimi negali dalintis, nes aš apie tai nenutuokčiau. Žinau, kad gyvenimas svetur ją pakeitė, bet argi tai gali taip radikaliai pakeisti žmogų, kad jam nebereiktų savo pačių geriausių draugų. Nejau aš jai neįdomi?
Klausimus psichologei Gitanai Naudužienei galite siųsti elektroniniu paštu: [email protected].
Sveiki,
Įdėmiai perskaičiau Jūsų laišką. Klausiate daug klausimų, pabandysiu į juos atsakyti. Į pirmą klausimą ar aš turėjau gerą ir patikimą draugę, kuria galėjau pasitikėti, atsakysiu taip, kad tokią turėjau ir turiu. Tačiau, kaip bebūtų gaila, kad ne visi žmonės, kuriuos aš laikiau savo artimais draugais, tokiais ir liko, kai kurie šiuo metu man pakankamai yra svetimi, tačiau aš jiems dėkinga už kartu praleistą laiką ir patirtus įspūdžius. Draugystė yra vertinga pati savaime, tai tokie žmonių tarpusavio santykiai, grindžiami abipusiu pasitikėjimu, nuoširdumu, simpatija, pasitikėjimu, kantrybe ir pagarba. Tam, kad draugystė išliktų, būtinos šios sąlygos: abipusė simpatija (malonu su tuo žmogumi bendrauti), supratimas, atvirumas, nuoširdumas, nesavanaudiškumas, pasitikėjimas, nesavanaudiška pagalba, bendri interesai ir pomėgiai, panašios vertybės ir požiūriai. Skaitydama Jūsų laišką, supratau, kad daugumos, svarbių draugystei, sąlygų jau nebėra: artumo, pasitikėjimo, kaip ir bendrų interesų bei pomėgių bei interesų. Mintimis ir savo jausmai, dėl to kas tarp Jūsų vyksta tikrai verta pasidalinti su drauge, sužinoti draugės nuomonę ir lūkesčius draugystės atžvilgiu, tačiau dirbtinai draugystę ir santykius neverta palaikyti. Gyvenime viskas turi pradžią ir pabaigą, gyvenimas nuolat kinta, ką nors prarasdami, mes taip pat gauname tam tikras naujas galimybes. Nors ir kaip skaudu, gal būt vis dėl to reikia priimti tą faktą, kad Jūsų anksčiau buvę gražūs santykiai ir draugystė baigėsi. Kiekvienas praradimas yra skaudus, tuo labiau, kad tai buvo ilgalaikiai santykiai, kurie dažnai tampa mūsų asmenybės dalimi, o savo dalelę prarasti labai skaudu, tačiau neverta dirbtinai tokių santykių išlaikyti vien dėl to, kad jus kažkada siejo ilgalaikiai ir nuoširdūs santykiai, verta atvirai pažvelgti į juos ir įvertinti ar tie santykiai jau save išsėmė ir nesuteikia abiems jų dalyviams nei pasitenkinimo nei naudos. Verta prisiminti, kad pats didžiausias priešas moterų draugystei yra atstumas, kadangi moterims artimus emocinius santykius palaikyti reikia nuolatinio ir dažno bendravimo, po ilgo išsiskyrimo ne visada pasiseka vėl atkurti tvirtą emocinį ryšį. Be to, kaip pati rašote, žmonės keičiasi, dažnai ne ta pačia kryptimi, kinta vertybės, požiūriai, interesai. Draugystė kaip ir bet kokie santykiai reikalauja abiejų bendraujančių žmonių pastangų, santykius atnaujinti ir sulipdyti turi stengtis abu, taigi nuo vien Jūsų pastangų, priklauso ne viskas ir ne todėl, kad esate neįdomi, paprasčiausiai jūs abi tapote per daug skirtingos. Nepaisant to, kad mes kiekvienas gyvenime susiduriame su tokiomis situacijomis, kai nusiviliame kitais žmonėmis ir draugyste, tačiau vis dėlto ištikima ir tvirta draugystė tikrai egzistuoja, tik gaila, kad ne taip dažnai, kaip mums norėtųsi. Nereikia pamiršti ir tai, kas Jūsų draugystė tai visų pirma Jūsų sielos darbas. Linkiu Jums nenusivilti nuoširdžia draugyste ir tapti kam nors patikima, nemeluojančia ir neišduodančia drauge, mokykitės suprasti ir atleisti, kadangi nuoširdūs ir atviri santykiai praturtina abu bendraujančius žmones, suteikia ne tik dvasinę ramybę bet ir galimybę tobulėti.
Sėkmės,
Gitana
