Pats D. Šavrovas pripažino, kad į studiją atėjo jaudindamasis. Tačiau šįkart jo jaudulys buvo kitoks – jis pats pabrėžė, kad blaivybėje daugybė dalykų jam yra nauji.
„Visi žino mano istoriją, bet šitoj visoj blaivioj būsenoj man labai labai viskas nauja“, – sakė jis.
Ketveri metai, pakeitę viską
Renata Šakalytė pokalbio pradžioje prisiminė ankstesnį jų susitikimą prieš 4 metus ir pabrėžė, kad skirtumas tarp anuometinio D. Šavrovo ir žmogaus, sėdinčio prieš ją dabar, – milžiniškas. Ji sakė specialiai peržiūrėjusi ankstesnį interviu ir pastebėjusi, kaip tuomet vyras kalbėjo, kaip jautėsi jo kūnas, kaip jis elgėsi. Dabar, jos žodžiais, įvyko „labai didelis pokytis“.
Pats Dmitrijus prisipažino, kad net bijojo parašyti Renatai ir pasiūlyti susitikti. Žiūrėdamas ankstesnį interviu jis jautė gėdą, nes žinojo, kad tuomet buvo apsvaigęs ir prieš pokalbį buvo išgėręs stiprių raminamųjų. Jis matė save pasimetusį ir suprato, kad nors bandė būti atviras, visko pasakyti negalėjo.
Šįkart situacija buvo visiškai kitokia. D. Šavrovas jau galėjo kalbėti ne iš neigimo, o iš patirties. Jo gyvenime buvo įvykęs lūžis, kurio svarbiausia dalis – ilgalaikė reabilitacija ir dveji metai be alkoholio bei narkotikų.
„Aš jutau, kad mirsiu“
Vienas stipriausių viso pokalbio momentų – D. Šavrovo pasakojimas apie laiką, kai priklausomybė pasiekė kritinį tašką.
Dainininkas teigė narkotikus kartu su alkoholiu vartojęs maždaug du dešimtmečius. Jis pasakojo, kad alkoholį pradėjo ragauti dar paauglystėje, o narkotikai jo gyvenime buvo maždaug dešimt metų. Galiausiai atsirado nebe vien priklausomybės problema, bet ir reali baimė dėl savo gyvybės.
„Iš tikrųjų aš jutau, kad aš mirsiu, jutau mirties tą jausmą“, – prisipažino jis.
Tai nebuvo abstrakti baimė. D. Šavrovas pasakojo apie prasidėjusias psichozes ir haliucinacijas. Jis teigė matęs demonus – ne miglotus siluetus, o, kaip pats apibūdino, itin detalius vaizdus: ragus, akis, formas. Tuo metu jam kilo mintis, kad galbūt jį jau „pasiimti atėjo“.
Šis laikotarpis buvo toks sunkus, kad vyras vėl pateko į reanimaciją. Būtent tada jo gyvenime atsirado dar vienas bandymas gydytis – Minesotos programa ir priklausomybių gydymas. Tačiau vėliau jis suprato vieną esminį dalyką: vien trumpalaikio gydymo neužteko.
Kodėl ankstesni bandymai gydytis nepadėjo?
Dmitrijus pasakojo, kad iki ilgalaikės reabilitacijos buvo išbandęs daugybę skirtingų kelių: trumpalaikį gydymą, Minesotos programą, priklausomybių ligų centro reabilitacijas, detoksikaciją, psichiatrinę pagalbą. Tačiau po trumpų gydymo etapų jis vėl grįždavo prie vartojimo.
Priežastis, kurią šiandien jis įvardija labai aiškiai, – jis nemokėjo gyventi blaiviai.
„Aš norėjau, nes aš nemokėjau blaiviai gyventi“, – pasakojo Sasha Song.
Blaivybė jam tuo metu net nebuvo savaime suprantama būsena. Priešingai – jis bijojo žmonių, bijojo aplinkos, jautėsi saugus praktiškai tik namuose. Todėl narkotikai tapdavo ne tik priklausomybės objektu, bet ir būdu grįžti į pažįstamą būseną.
Tai, kad trumpalaikis gydymas nepadėjo, D. Šavrovas šiandien vertina kaip svarbią savo istorijos dalį. Jis sako ilgą laiką net nesupratęs, kodėl negali nustoti vartoti, nors buvo patekęs net į reanimaciją.
Dar vienas labai svarbus lūžis įvyko tada, kai Dmitrijus pradėjo suprasti, kad priklausomybė yra liga.
Iš pradžių jis tam priešinosi. Jo logika buvo paprasta: juk pats pasirinko gerti ir vartoti, tad kaip galima tai vadinti liga? Tačiau gydantis jam buvo aiškinama, kad pasirinkimas buvo pradžioje, o vėliau atsirado nebekontroliuojamas elgesys.
D. Šavrovas turėjo priimti itin skaudžią mintį: jis negalės išmokti kontroliuoti vartojimo taip, kaip tai gali daryti žmogus, neturintis priklausomybės.
„Aš turėjau susitaikyti su tuo, kad aš niekada ir negalėsiu jo kontroliuoti, kaip visi kiti normalūs žmonės“, – kalbėjo jis.
Tai buvo sunku todėl, kad alkoholis ir narkotikai buvo lydėję jį didžiąją gyvenimo dalį. Jis net klausė savęs: kaip dabar gyventi? Ką veikti savaitgaliais, prieš koncertus, po koncertų, susitikimuose su draugais?
Šiandien atsakymas jam jau aiškesnis. Dveji metai blaivybės – ilgiausias laikotarpis nuo paauglystės
Pokalbio metu paaiškėjo, kad jis visiškai nevartojo jau dvejus metus ir du mėnesius. Jis pabrėžė, kad tai – ilgiausias blaivybės laikotarpis nuo maždaug 18 metų.
„Man tai yra daug“, – sakė jis, sulaukęs laidos studijoje plojimų.
Šie dveji metai nebuvo vienodi. Vyras prisipažino, kad jo savijauta buvo labai įvairi. Tačiau šiandien jis jaučiasi laimingas, nori šypsotis ir gali gyventi savarankiškai.
Tam prireikė ne vien laiko. Maždaug metus jis praleido reabilitacijoje, o po to dar metus gyveno laisvėje. Pats išėjimas iš reabilitacijos jam buvo vienas sudėtingiausių momentų, nes saugi aplinka ten buvo tapusi jo šeima.
„Reabilitacija tapo mano šeima“, – sakė D. Šavrovas.
Dainininkas pabrėžė, kad reabilitacija vyksta etapais. Iš pradžių žmogui sunku, vėliau vyksta adaptacija, po jos atsiranda daugiau įsitraukimo, o galiausiai – integracijos etapas, kuriame žmogui suteikiama daugiau laisvės ir jis ruošiamas gyvenimui už centro ribų.
Atlikėjas pats iki tol buvo pratęs gyventi taip, kaip nori. Todėl nauja lova, nauji žmonės, ankstyvas kėlimasis, rytinė mankšta, psichoterapija ir disciplina iš pradžių jam atrodė beveik nepakeliami.
„Aš buvau sau šeimininkas. Aš dariau, ką noriu visą gyvenimą“, – prisipažino jis.
Dar įspūdingesnis jo pastebėjimas – būdamas 40 metų jis pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų patyrė struktūrą ir discipliną.
Sunkiausia buvo ne abstinencija, o gyvenimas su kitais
Paradoksalu, bet D. Šavrovas sako, kad stiprus narkotikų ar alkoholio potraukis reabilitacijoje nebuvo didžiausia problema. Jam daug sunkiau buvo priprasti prie taisyklių ir kasdienybės.
Reikėjo ne tik lankyti terapijas, bet ir gyventi kartu su kitais žmonėmis. Susitvarkyti savo vietą, pakloti lovą, išplauti tai, ką reikia išplauti, atlikti paskirtus darbus. Atrodytų, visiškai paprasti dalykai, tačiau žmogui, kuris daugelį metų gyveno chaotiškai, jie tapo rimta savęs keitimo dalimi.
D. Šavrovas prisipažino, kad buvo taip atpratęs nuo režimo, jog net pamiršdavo atlikti kasdienes pareigas. Todėl reikėjo iš naujo mokytis susikaupti, laikytis taisyklių ir gyventi ne vien pagal savo norus. Tačiau būtent šie maži dalykai vėliau tapo dideliais pokyčiais.
Vyras suprato, kad visą gyvenimą jam buvo svarbu patikti kitiems ir būti pastebėtam. Jis prisiminė net situaciją, kai važiuodamas dainuoti sergantiems vaikams norėjo pasiimti kamerą, kad jo geras darbas būtų užfiksuotas.
Tačiau po reabilitacijos viskas pasikeitė.
„Jeigu jūs reklamą man padarysit, aš nevažiuosiu“, – apie pasiūlymą viešinti jo apsilankymą labdaros vietoje pasakojo dainininkas.
Jam nebereikėjo įrodymo, kad jis geras žmogus. Užteko pačiam žinoti, kad padarė kažką gero.
Puikybė, ego ir mokymasis priimti kritiką
Reabilitacijoje Sasha Song daug dirbo su tuo, ką pats vadina puikybe. Jis pripažįsta, kad priklausomybės kamuojami žmonės dažnai labai stipriai orientuojasi į save: kaip gauti, kaip greičiau gauti, ką apgauti, kad gautų.
Pats vyras ilgą laiką net nemanė, kad turi problemų dėl ego. Jis save laikė paprastu žmogumi. Tačiau šiandien, kai sulaukia kritikos, stengiasi nebereaguoti automatiškai.
„Dima, ramiai, kvėpuok, apgalvok“, – sakė jis apie vidinį dialogą, kurį dabar taiko sau.
Tai nėra lengva. Jis pripažįsta esantis impulsyvus žmogus, reabilitacijoje net vadintas „degtuku“ – greitai užsidegančiu ir greitai reaguojančiu. Tačiau dabar jis jau supranta, kad senieji elgesio modeliai niekur nedingsta per vieną dieną.
Paklaustas, ar ilgalaikė reabilitacija buvo geriausias jo sprendimas, D. Šavrovas atsakė be jokių abejonių.
„Jeigu ne reabilitacija, aš nesėdėčiau čia tikrai. Ir tai vienareikšmiškai geriausias sprendimas“, – teigė jis.
Jis kalbėjo apie mirtį ir sakė nežinantis, kas būtų nutikę, jei nebūtų pasirinkęs tokio kelio.
„Man atrodo, aš būčiau tikrai palaidotas jau“, – prisipažino jis.
Jam atrodo, kad reabilitacija tiesiogine prasme išgelbėjo jo gyvybę. Sasha Song sakė neturintis pakankamai žodžių apibūdinti tam, ką ten patyrė, ir pabrėžė esantis labai dėkingas specialistams bei žmonėms, kurie ten dirba.
Priklausomybė – visada šalia
Dainininkas šiandien nesako, kad „pasveiko ir viskas baigta“. Priešingai – viena svarbiausių jo minčių yra suvokimas, kad priklausomybė gali sugrįžti.
„Aš žinau, kad aš galiu atkristi bet kada“, – sakė jis.
Jis nevengia šio fakto ir nesistengia savęs įtikinti, kad jau yra visiškai apsaugotas. D. Šavrovas sako gyvenantis šia diena: nežino, kas bus rytoj, todėl turi išlikti atsargus.
Jis taip pat pasakojo, kad anoniminių alkoholikų grupėse išgirsta istorijų apie žmones, kurie nevartojo net 15 metų, tačiau vis tiek atkrito. Todėl jam ypač svarbu nepamiršti, kas jis yra ir su kuo turi reikalą.
„Priklausomybė, ji visada kvėpuoja į mano nugarą“, – sakė jis.
Tai bene tiksliausiai apibūdina jo dabartinį santykį su blaivybe: ne triumfas, kad viskas jau praeityje, o nuolatinis sąmoningumas.
Didžiausia baimė – mamos mirtis
Emociškai vienas sunkiausių pokalbio epizodų buvo susijęs su D. Šavrovo mama. Jis atvirai prisipažino, kad būtent mamos mirtis jam būtų didžiausias išbandymas ir galėtų tapti atkryčio rizika.
„Mano mama yra vienintelis žmogus, kuris niekada manęs nepaliko“, – kalbėjo jis.
Atlikėjas pripažino, kad pats su mama elgėsi „bjauriai“, tačiau ji nuo jo nenusisuko. Dėl to mintis apie jos netektį jam kelia didžiulę baimę.
Jis net svarstė, kad tokioje situacijoje pirmiausia turėtų skambinti žmonėms, kurie galėtų padėti, tačiau kartu sakė norintis iki to laiko sustiprėti tiek, kad galėtų išgyventi netektį neprarasdamas blaivybės. Jo tikslas – suprasti, kad pats atkrytis būtų paskutinis dalykas, kurio mama norėtų.
„Tiesiog ramiai su ja atsisveikinčiau, laikydamas ją širdyje“, – kalbėjo Sasha Song.
Dainininkas taip pat pasakojo, kad priklausomybės metais pats atsiribojo nuo žmonių, kurie jį palaikė. Jis pabrėžė, kad nuo brolio, draugų, pusbrolių ir kitų artimųjų nusisuko ne todėl, kad jų nemylėjo. Priežastis buvo gėda.
„Aš tiesiog tuo momentu jutau tokią gėdą ir tokį kaltės jausmą, kad aš darau, ką darau“, – aiškino jis.
Dabar dalis žmonių jam atleido, dalis – ne. Tačiau D. Šavrovas supranta, kad negali reikalauti atleidimo. Jis gali tik keistis ir savo elgesiu parodyti, kad tapo kitu žmogumi.
„Aš galiu tik keistis, rodyti, kad aš kitoks dabar“, – sakė jis.
Jis taip pat pripažįsta, kad santykių neįmanoma atkurti taip greitai, kaip norėtųsi. Priklausomybė daug metų naikino santykius, todėl jiems atkurti taip pat reikia laiko.
Meilės norisi, bet jos ir bijoma
Kai pokalbis pasisuko apie asmeninį gyvenimą, jis neslėpė, kad meilės jam norisi.
„Aš pripažinsiu, norisi tos meilės“, – sakė jis.
Tačiau kartu atsiranda baimė.
Vyras atskleidė, kad praeityje būtent dėl santykių ir stiprių emocijų jis krito į priklausomybių liūną. Konfliktas ar įskaudinimas galėdavo sukelti reakciją, kai jis sąmoningai pasirinkdavo vartoti kaip tam tikrą kerštą kitam žmogui.
„Aš labai bijau tos meilės, nes aš atkrisdavau dėl jos“, – prisipažino jis.
Todėl šiandien jis neskuba. Reabilitacijoje jam net buvo pateiktas savotiškas humoristinis, bet kartu rimtas „testas“: pirmiausia pasirūpinti gėlyte, vėliau – gyvūnu, o tik tada galvoti apie rimtesnį ryšį su žmogumi.
Psichoterapeutai jam aiškino, kad blaivybėje jausmai iš naujo „atgimsta“. Žmogus pradeda jausti tai, ką anksčiau buvo nustūmęs ar užslopinęs. Todėl D. Šavrovas šiandien pirmiausia mokosi būti su savo jausmais – ne nuo jų bėgti.
Muzika sugrįžo kartu su balsu
Dar prieš ketverius metus D. Šavrovas baiminosi, kad dėl savo gyvenimo būdo galbūt daugiau nebegalės dainuoti, tačiau šiandien jo balsas sugrįžęs.
Sasha Song pripažįsta, kad balsas kartais pavargsta ir kad ankstesnis narkotikų vartojimas jam tikrai pakenkė. Tačiau jis gali vėl dainuoti ir už tai jaučiasi dėkingas. Muzika jam tapo nebe priemone pabėgti nuo savęs, o viena iš priežasčių gyventi.
Jis šiuo metu kuria naują muziką ir ruošia albumą. Pokalbio metu jis pasakojo jau išleidęs septynis singlus, o albume planuojantis apie 14 dainų.
Viena iš naujausių dainų – „Birželis“ – sulaukė ypatingo klausytojų dėmesio. Sasha Song prisipažino net nesitikėjęs, kad kūrinys taip patiks žmonėms.
Būsimą albumą D. Šavrovas ketina pavadinti „Žaltvykslė“. Šis žodis jam tapo labai svarbus dėl jo simbolinės reikšmės. D. Šavrovas žaltvykslę sieja su viliojančia šviesele pelkėje – panašiai, kaip priklausomybė gali atrodyti patraukli, graži, net viliojanti, tačiau žmogų įtraukti ir ilgai nepaleisti.
Tačiau Renata pasiūlė pažvelgti į šį simbolį kitaip: žaltvykslė nebūtinai turi klaidinti. Ji gali ir išvesti žmogų iš pelkės, jeigu šis iš tikrųjų nori būti išgelbėtas.
Ši mintis labai stipriai paveikė dainininką. Jis pripažino, kad iki tol į žaltvykslę žiūrėjo pirmiausia kaip į klaidinantį ženklą, tačiau pokalbio metu suprato ir kitą jos pusę.
Šitaip albumo pavadinimas įgijo dar vieną prasmę: tai gali būti ne tik priklausomybės simbolis, bet ir šviesa, kuri padeda paklydusiam žmogui rasti kelią.
Visą pokalbį su Dmitrijumi Šavrovu-Sasha Song žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Tinklalaidę „Pasikalbėkim“ žiūrėkite kiekvieną sekmadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Antradieniais 19 val. – ir TV3 YouTube kanale!
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
