VL žurnalistė Rūta Klišytė
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė sakė kartą klaususi Marcelijaus Martinaičio: „Kas su tavimi būtų buvę, jei būtum likęs gimtajame Paserbenčio kaime prie Kalnujų?“ Marcelijus atsakė: „Taip ir būtų buvę. Būčiau dirbęs savuosius darbus, gyvenęs savąjį gyvenimą, vilkėjęs tėvo kailiniais, mūvėjęs jo guminiais batais... Būtų lietingas vakaras. Vesčiausi karvę palei Žemaičių plentą, o tuo plentu autobusu važiuotų Viktorija Daujotytė. Ir nesustotų, neišliptų Kalnujuose, nepaklaustų: „Kur tu čia toks vienišas eini?“ Šiuo metu netoli Vilniaus iš tėviškės atsikeltame namelyje gyvenantis Marcelijaus Martinaitis daro tai, ką būtų daręs ir pasilikęs Paserbentyje – skutinėja margučius. Petro Malūko nuotr.
Šiuo metu netoli Vilniaus iš tėviškės atsikeltame namelyje gyvenantis Marcelijaus Martinaitis daro tai, ką būtų daręs ir pasilikęs Paserbentyje – skutinėja margučius. Petro Malūko nuotr.
Gimimas – joks nuopelnas
Spėju, kad šiuo metu netoli Vilniaus iš tėviškės atsikeltame namelyje gyvenantis Marcelijaus Martinaitis daro tai, ką būtų daręs ir pasilikęs Paserbentyje, – skutinėtų margučius. Ir nesijaučia vienišas, kaip nėra vienišas į darbą nirte paniręs ar medituojantis žmogus. Poetas margučius skutinėja jau daugiau nei 50 metų, apie šią savo aistrą pernai net knygą išleido. Gėda būtų tokiu metu jį trukdyti, tačiau jis rado laiko pasikalbėti su „Valstiečių laikraščio“ skaitytojais, o į klausimus užsispyrė atsakyti raštu. Jei šis žemaitis ko nors – eilėraščio, kiaušinio, klausimo – imasi, tai imasi taip nagingai, atsakingai, lyg paskutiniam teismui tai ketintų pristatyti...
Gerbiam as Marcelijau, prieš pusšimtį metų rašėte apie balandžio sniegą. Ar tokie gamtos reiškiniai jūsų šiandien dabar negąsdina?
Taip, „Balandžio sniegas“ buvau pavadinęs pirmąjį savo eilėraščių rinkinį. Mintyse turėjau ne gamtos, o gyvenimo nepastovumą. Ypač tą nepastovumą jaučiau būdamas jaunas, juolab kad esu gimęs balandžio mėnesį. Juk balandis, kaip ir gyvenimas, nepastovus: čia palyja, čia pasninga, čia saulė kaitriai pašviečia, čia jau paukščiai lizdus tvarko, žydi pirmosios gėlės. Bet tas balandžio sniegas išsilaiko pusdienį, dieną. Apie kokį nors netyčiom užklydusį žmonės sakydavo: pasirodė kaip balandžio sniegas ir dingo. Tai ir esu toks „balandinis“, kur nors vis netikėtai pasirodantis. O balandis, bent jo pradžia, matyt, šiais metais bus žiemiška. Taigi, sujaukė gamtą, Velykas ir gyvenimą.
Savo gimimo datą sureikšmina tik vaikai ir diktatoriai, na, dar ir menininkai. O kaip jūs švenčiate gimtadienį? Parašote eilėraštį? Pasižadate ko nors nedaryti?
Vaikystėje mano kaimo žmonės savo gimimo datos nesureikšmindavo, jos nešvęsdavo. Seni žmonės net nežinodavo, kada gimė. Mano seneliai sakydavo, kad gimė prieš Didįjį karą, kai buvo saulės užtemimas, panaikinus baudžiavą ir pan. Visuotinis įprotis švęsti gimtadienius įsigalėjo ne taip seniai. Tikriausiai buvo nusižiūrėta, kaip tuos gimtadienius švenčia karaliai, diktatoriai, ponai.
Naujaisiais laikais žmogaus gyvenimas susietas su metų skaičiavimu nuo pat mažens iki senatvės: kada vaiką leisti į darželį, į mokyklą, kada imtis aukštesnių mokslų, kada pradėti dirbti, vesti, kada ateis pensija, kada teks mirti. Žmogaus gyvenimas gana tiksliai išdalytas pagal metus, ir tos tvarkos jis negali peržengti. Tie gyvenimo etapai kaip nors vis įvertinami, pažymimi balais, premijomis, minėjimais.
Seniesiems žmonėms metų nereikėdavo skaičiuoti. Jie gyvendavo sėsliai didelėse neišsiskirsčiusiose šeimose, kiekvienas iki mirties turėdavo savo vietą, užsiėmimą. Dabar pagyvenę žmonės dažniausiai lieka vieni arba vieniši, jų per visą gyvenimą sukaupto išmanymo niekam nereikia, net ir profesoriai išgujami iš visuomenės.
Tie dabar visuotinai įsigalėję jubiliejai tikriausiai yra susiję su slapta sąžinės graužatimi, kad štai vis nėra laiko aplankyti tėvų, pamirštami mokytojai, bendradarbiai ir pan. Tie šventimai dažniausiai ir būna dėl noro bent trumpam nuo savęs nuvyti negerumą – prisiminti, aplankyti, pasveikinti, pakalbinti ir vėl... iki kito jubiliejaus.
O aš savo metų skaičiuoti nemėgstu. Poetai neišeina į pensiją, kartais dirba daugiau negu kurios nors tarnybos darbuotojai. Nuopelnai nesusiję su metais. Ateina pažįstami, pasišnekame, pajuokaujame, ko nors išgeriame, ir tiek.
Kad kažkada gimiau – joks mano nuopelnas. Kad atsiradau pasaulyje, reikėtų dėkoti tėvams, kad tam tikru laiku, tam tikrą dieną „suklydo“. Po kelių dienų jau būtų buvęs kitas Martinaičiukas ar Martinaitytė. Matot, ne savo valia išlošiau gyvenimą.
Kukutis atspindi kaimo dramą
Radau tokį j ūsų sakinį, kad jūsų „kūrybos motyvas – senosios, archajiškos pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir jos žlugimas“. O juk nesate panašus į žmogų, kurio pasaulėjauta žlugusi. Gal vis dėlto modernus pasaulis neatsilaiko?
Niekas manęs negalėtų sužlugdyti. Gyvenu ir gyvenau dviejų gyvensenų ir pasaulėžiūrų sandūroje, kai viskas labai staigiai ir dramatiškai keitėsi vieno žmogaus gyvenime. Mano kaimo žmonės patyrė labai staigių gyvenimo, politikos, pasaulėžiūros, socialinių perkrovų, tas laikas žmones perskirstė, sugrupavo visai pagal kitas principus, gyvenseną. Daug žmonių, ypač kaime, liko už borto. Nieko negali padėti jokia archajiška pasaulėjauta, net ir žemė, kuri prieš pusę amžiaus dar buvo didžiausias turtas. Patyrėme visų didžiausią lūžį, koks galbūt buvo panaikinus baudžiavą. Daug žmonių Lietuvoje jau neprisitaikys prie modernaus pasaulio.
Ar nugyventi metai suteikia drąsos autentiškai gyventi, jausti? Kodėl pagyvenę žmonės bijo senatvės?
Gyvenau, gyvenu tarsi du gyvenimus: aną, archajišką, ir dabartinį, kaip jūs sakote, modernų. Daug kas manęs klausia, kas tas mano eilėraščių veikėjas Kukutis. O jis ir yra atsiradęs tų dviejų pasaulėžiūrų ir pasaulėjautų kryžkelėje. Kaimas yra didžiausias istorinis tautos kūrinys, didžiulis kalbinis, folklorinis ir etninis jos palikimas. Tai patvirtina Kristijono Donelaičio „Metai“.
Sakėte, kad literatūrinėje aplinkoje beveik neliko vertintojų. Nejau iš tikrųjų manote, kad poetai darosi neįdomūs?
Negalėčiau taip griežtai teigti. Dalyvauju literatūros vakaruose, matau, kad žmonės ne tik girdi, bet ir supranta, ką skaitau. Poezijos mėgėjų negali būti daug. Žmonėms dabar įdomesni skandalai, politikai, pinigai, kainos. Rimti literatūros vertintojai dabar labai mažai reiškiasi. Viską dabar perima vadinamieji eseistai, kurie reklamuoja savo pažįstamų kūrybą, nors ji gali būti paskutinis šlamštas. Kaip ir beveik viskas, taip ir literatūra patiria stiprų komercijos poveikį, o šiai laisvės ir revoliucijos šaukliai nereikalingi, kol nėra ištikusi kokia nors bėda.
Knygų mugių labai nepeikiu, esu lankęsis ne vienoje Europos mugėje, nors ir ten dominuoja komercija. Dabar žmonės tikrai mažiau skaito, bet man labai įspūdingas tas žmonių plūdimas į jas. Matau, kad dar yra gyva skaitymo nostalgija, tie žmonės dar nori pamatyti KNYGĄ, kuri mūsų namuose dažnai jau visai išnykusi. Tik mugėse dabar galima pamatyti tiek daug vaikų!
Atlygis – po mirties
Esat e užsiminęs, kad rašytojas Lietuvoje beveik negali pragyventi iš kūrybos.
Kūrybinės sėkmės visai nesieju su gerais užmokesčiais, prabanga. Jeigu rašytojui gerai moka už jo kūrinius, visai nereiškia, kad jis geriau, talentingiau rašys. Maždaug – jeigu karvę geriau pašersi, tai ji duos daugiau pieno. Čia jokio tiesioginio ryšio nėra.
Galima gyventi ir iš literatūros. Tik reikia daug rašyti, rašyti tai, kas patinka publikai, kuri perka knygas, moka gerus honorarus. Tikriausiai pastebėjote, kiek tokio vienadienio skaitalo yra mugėse. O juk ne vieno mūsų praėjusių amžių rašytojo užmokestis buvo persekiojimas, tremtis, džiova.
K.Donelaitis kūrė net negalvodamas, kad jam kas nors atlygins. Nesakau, kad kūrėjas turi skursti, būti persekiojamas, bet svarbiausia – vykdyti savo misiją, kartais nesitikint jokio pelno. Tik po rašytojų mirties jiems atsiteisiama paminklais.
Štai jau ir Velykos. Didžiąją savaitę skiriate kiaušinių marginimui. Ar tai nėra vienas iš būdų pasipriešinti globalizacijai?
Niekam nesipriešinu. Žinau, kad didžiųjų švenčių negalima pasitikti su pykčiu. Tai laikas apsivalyti, bent tuo metu pašalinti tai, ką savyje pikto ir negero buvai užraugęs. Paprasčiausiai įsijaučiu į tą ypatingą laiko tarpsnį, tradicinius Velykų šventimus. O tai – atgimimo, gamtos prisikėlimo metas, kada įsigali šviesa, spalvos po ilgų žiemos mėnesių. Tai ir primena margučiai, jų skutinėjimas. Tik gaila, kad žemę dar vis laiko užkloję sniegai.
Vis dėlto su Šv. Velykomis! Tegu bent mumyse būna šilta ir šviesu!
